Iš ledo šarvų, sniego baltinių
Štai kalvos veržiasi ne lyg pritvinkę krūtys,
Upeliai plukdo saulės zuikučius,
O man su zylėmis linksmiau dainuoti rūpi.

Pernykštės smilgos linksta vis žemiau
Lyg pievos ruošiasi iš pakulų aust šilką,
Artėja morčius — garsiai tuoj užkniauks
Vienatvės aimaną, kur kraujyje įsmilkus.

Ne, dar nežiovauja pakirdę žirginiai,
Ir pats atodrėkis lyg būtų dovanotas,
Tik tie skutais suplyšę baltiniai
Ant žemės kūno maišo gyvių protą.

Net ir besparniai žiūri į erdves,
Ir šiepias lūpos, saulės pabučiuotos,
O aš niūniuodama einu sutikt tavęs,
Karaliau mano, meile vainikuotas.

Ir jau iš anksto skruostus nokinu,
Zuikučiai saulės žvilgsny šokinėja.
Tu lauki ten, už tvinkstančių kalvų,
Pernykštes smilgas kur suglostė vėjai.

Tai vėl pradžia, puiki nauja pradžia.
Kniumbu į glėbį — juk manęs tu laukei,
Kada besparniai iškelia bures,
Ant debesų kada svajonės plaukia?