Čia

Štai bilietas jau rankoj 
Į nužiestą naujai tikrovę, 
Su savo trykštančiais stebuklais, 
Kur tiesūs vieškeliai 
Ir akmenys seniai senų nurankioti. 
Kur ne mama, senelė anei prosenelė 
Kasdieniu prakaitu dienom naktim rasojo, 
Bet štai užaugo vaisiai saldūs, tiktai nuodingi sielai. 

Parskrist naktim klydu, 
Klydu žingsniuot per dykumas galvų galvotų. 
Tarp ledkalnių rangytis kaip gyvatei 
Nuodų nežinančiai nei skonio, nei galybės. 
Kai žvaigždę griebdamas suklykt turi, 
Nes ji – ne tavo, kanda skaudžiai, 
Randus palieka. 
Ir dūmai ne taip kvepia... 

Štai elgeta man pinigėlį drebantį ištiesia tyliai – 
Benamio dainos taip tat virpina benamio širdį.  
O švyturiuojantys pilioriai ir dailūs miesto kapiteliai 
Minčių brūzgynuos kliūva, žūsta ir, į akmenį pavirtę, 
Galvą žemėn nirdo, nes nusilenkt... nusilenkt! ir vėl aš pamiršau. 

Bet bilietas jau rankoj – 
Į nužiestą naujai tikrovę, 
Su savo trykštančiais stebuklais, 
Kur tiesūs vieškeliai 
Ir akmenys seniai senų nurankioti. 
Bet akys tiktai skaudžiai dega tavo degančias akis matyt. 
Čionai...
Klykis

2015-02-19 21:34:47

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Pakeleivis

Sukurta: 2015-02-20 00:11:37

Jaučiasi taip traukianti, neskurdžiai apsakyta, bet visgi nutylėta kryptis. Ta nauja orbita, atsirandanti Didžiojo žiedimo rato apsukose, gal net artėjanti prie baigiamo žiesti ir tuo pačiu pildomo indo – puiku. Jis apgaubia ir abejonę, ir kančią, ir viską, kas pereita ankstesniuose išgyvenimų ir patirties ratuose. Pabaigos čionai atrodo ir kaip negalėjimas kažko dar baigti, atsiplėšti, bet kartu ir kaip paskutinis atsisveikinimas įvykdžius svarbią misiją, jau pasiruošus...
Mačiau įdomų klydu, jis, nors nenorminis, čia visai gerai tinka, atspindi kažkokį vidinį klyksmą. Bet kapitelius galima palikti vienus, be miesto.
Labai priekabiaujant galima išmėtyti ar prisiūlyti daug ko, bet kad visuma įdomi, tai įdomi.