Tenai, kur subėga dvi upės
Į dieviškai spindintį slėnį,
Princesė skraiste apsisupus
Apjungė tautas dvi į vienį.

Ji dainą užtraukė ir lenkės
Lig žemės jai žaliosios pušys,
O vyrai šarvais apsirengę
Užmiršo, kad ruošėsi mūšiui.

Tik balso jos klausėsi godžiai
Ir jautė, kaip glosto jų širdis
Melodijoj skambantys žodžiai,
Ir noris gyvent, o ne mirti.

Ir noris šviesesnį sukurti,
Gražesnį, tyresnį rytojų.
Daina taip giliai juos supurtė,
Kad vyrai be žado rymojo.

Tik ašaros ritosi skruostais...
Šviesa spinduliavo virš slėnio.
Princesė iš dieviško sosto
Apjungė tautas dvi į vienį.