Jei laikas, Viešpatie, mane į nebūtį ištremt,
Atimk jausmus, palik tik vieną — skausmą,
Su mylimais netrokščiau kad gyvent,
Kad griežčiau dantimis, kad aimanuočiau, kaukčiau,
Kitaip juk stversiuosi gyvenimo nagais,
Atodūsiu sprangiu, menku blakstienos virpesiu,
Kitaip būties aš nesiliausiu geist,
Kitaip juokausiu, kai išvysiu mirtį.
Nuskriausk,sužeisk, apnuodyk vienatve,
Pagieža, apmaudu, atimk (jei likę) protą,
Kad aš pati atšliaužčiau pas tave
Iki sūraus lašelio išnaudota,
Kad susitaikyčiau su tuo, ko netenku,
Priimčiau tai, lig šiol ko neturėjau.
---
... kieno gi pelenus lyg dulkes virš laukų
Nešioja vangiai pasikėlęs vėjas?..