Aš – aklas atvaizdas, sunykstantis šešėly,
išblunkantis, kai švintant darosi baisu.
Pradingstantis akių savųjų mėly,
nes tavyje nubust man per sunku.

Iš naujo griaunamas altorius
vėl vadinuos jausmams sukylant.
Aš tavo maldai statomas šventorius,
apnuogintiems balsams tyloj prabylant.

Išdegintas prisiminimų laukas,
neišstatytas miestas ant kalvos.
Ieškojimų žmogaus pakibęs jaukas,
gyventi paliktas dėl nežinios.