Cak cak – klapt Malėtuos… (1)

Santrauka:
Etnografiniai etiudai iš Molėtų–Labanoro regiono. 20 a. vidurys.






 
Visų dienų neradau vietas. Iš rytą nugirdau tevų uturkų,-mama bumbėjā tėvui:
                      -Kai raikia kur važiuot’, vis vyrasnį ir vyrasnį, jemi, a Pranukas lyg būt ne tāvā vaikas. Jau grait makyklan, a svietā bus visai nematis. Va, ryt, važiuodamas Mālėtuos paršiokų ir paimk.
Tėvas tuočiās nutylėjā, ale pavakary man sākā:
                      -Ainam vežīmų kelioniān ruošt’. Ryt iš unkstyvā rytā važiuosme. Ar valiosi apyaušriu atskelt’?
                      Tėvas iš klaimā un klanienas išvārā ratus, ažudeda kermašavas drabinėlas, un jų deda pasostį su ataramu nugarai,-važiuosme kaip karietaj,-šypteri. Da inmeta vežiman balanīnį kāšikų ir gabanų šienā, kad paršiokam būt minkščiau. Pa tam, paėmis narakinį raktų atasuka nā ašių galų mutarkas ir atatraukis ratų lapetėli` sutepa ašis tirštu vokišku tepalu.
-Kad arkliukui būt lingviau traukt’. Unksčiau tepdava degutu. Mānā sanelis Jurgis, tāvā prosanelis, visų degutą pabrikėlį turė`ją. Jo degutu teptais ratais visa Labanorā parapija važinėjā, a nemažai dā žydeliai ir Vilniun nuveždavā parduot’.
                      Žinau, kur bũvā degũtiniā. Ti un unglių ir pelanų kalnalių auga labai grāžiās žemeuogiās.
Ataveda arkliokų, pririša pria drũngās,iššukuoja jam nugarų, karčius, uodegų. Pā tām patikrina patkavas jam un kojų. Ir un venos priekiniās randa, kad vienas uknolis nutrũkis ir padkavėlā kliba.
-Nu ir glušai tie ruskiai,-pyksta tėvas, - va, dārā uknolius iš ketos gelažies tie ir lūžinėja.
Kiti dā smetoniški, tai laikā, ale vienā pritrūkā ir še tau…
Ir teip ir teip megena ištraukt’, ale niekaip. Pakala tuos dā laikunčius, smetanskus, paskāsā pakaušį, - nu maž dā atlaikys.
Dā tumsiai prikelia mama. Akys merkias, ažkundis užsimetu burnasiukų ir bėgte un kluonų. Arkliukas pakinkytas, prunkščia. Sėdam un pasostias, prisdingiam kojas, kelius mamos austu raudonu dimini gūniali` ir,- nuooo.
Pajudam galu kluonā nesiskubindami. Arkliokas pakėlis uodegų, kelių pabarstą grūšelam. -Gerai,-sākā tėvas –ne skystai. Valug prietarus viskas kelioniāj bus gerai.
Pušynėly baltuoja smelalis pria vakečių apkasų, tik biskį apkrītis pušelių skujom. Tik keli metai pā karą. Gera dūkt pā juos, gilzas, šovinius runkiat’.
Insukam Pažemiā kelian. Čia pakelė`j pušeliotias nemāžās, tankų paverstās, nubrozdintu žievi, apsliejį smalu. Pakalnėlan tėvas paragina arkliukų. Cak cak –klapt’ arkliukā kanapėlās sminga keliũkā smelalin, a ta padkavėlā, kaip klapt’ teip klapt’.
Pravažiuojam Jakutītiškį, Raudoniās brāstų, - tankų išmakaluota, baisu iš ratų išpult. Visa kas pažīstama, daug provijimų girdėta ne kart jau čia uliota. Išvažiuojam Labanorā laukuos. Pamiškėj naujai gražiai aptvertas vokiačiā kapelis.
-Maž visai nekaltas berniokas bũvā,-valdžia pajemia karan ir, va, čia jo gyvenima galas. Kiek takiu kapelių pasaulį pā šītā kārā. Kitiem ir kryželia niekas nepastata. Ā visi gyvint’ nārėjā. Čia par mus žmonias važoja kapus ar nepreteliaus ar draugā, - nesvarbu. Žmagus lieka žmagum.
Medy gegutia ažkukuoja –Ku – kū, ku - kū. Graudu…
Cak cak – klapt, Cak cak – klapt
Prieky Justinenias sudegį namai, liepa ir platūs labanariškių laukai, pievas, toli matyt bažnyčias bokštai.
 
                                                     Pra Labanorų
 
Pravažiuojam Mātinėlās kaplitėlį`, - vėnyčių vainiku ir padavimais ana apipinta.Dabar majāvās jai giedamās. Netoli ir kleboniškių kāpinias aptvertas plačiu akmenini tvoru. Viduj, bezų krūmynuos didžiuliai kryžiai, kaip navatnas miškas stovi. Klausiu tėva, kodel takie dideli. Sākā, kad saniau uonaras bũvā, kad kuo didesnį kryžių brungiam žmogui pastatyt’. Dabar pā karā daug kapų likā be priežiūrās,- kas Sibiri, kas pabėgą in Amerikas, až tai ir kryžiai pasvyrį,ir kapai nepridaboti. Čia vidury kapinių ir mūsų proteviai guli. Pravažiuojut vartelius tėvas kilsteli kepurį.Papučia vėjas na kapinių, bezų žiadų kvapas niat kvapų ažuspaudžia…
Cak cak –klapt‘, cak cak –klapt‘
Privažiuojam Labanorā upelį`.Tiltalis suspragdintas, riogsa suvartyti pliki stariausi tiltą bolkiai,- pasukam na vieškelią šonu par brastelį`. Upelia undenėlis čystas, plaukiaja ašeriokai, kuojalas, aukšlas. Arkliukas sutoja upelaj, palinkia galvų,geria.
-Tu visų laik cekavijais apia Labanorā dūdų.Va žiūrėk ti,-roda tėvas batagu, - matai nedidelį namelį panuovaly, ti gyvenā paskutinis dūdorius Labanori. Sanokai numiriā. Dabar jau kiti žmonias ti gyvena. Ānas navatnas toks bũvā, vis vakarais un panuovāliā atsisėdis dūduodava. Jam numirus, dūdų tevai atadavia kunigui, maž ana ir dabar par jį.
-Žadėjai, tatuk, padaryt‘ ir mum... ,- klausiu tėvā besglausdamas arčiau.- Žadėjai...
-Padaryt’ jų ne dyvas, čiupinėta. Ale, va, maišui skūros geros raikia tiek, kad dvi pōrās čebatų mažnėt pasiūt‘. A matai, koki mānā čebatai... Gi ir tu naujų narė`si aidamas makyklan. Geriau darysiu smuikų. Dā na sanų laikų turiu kelias pliauskas klevą, baranioka žarnų stygas..
Ir čia lyg skradžiai iš pa žemių kažin kas –Tūūū– tu - tu - tu–tūūūūūū. Ir dā roz ir da..
-Tai Mikutavičius Vinca, Labanora skerdžius tūtuoja, karves ganiavan šaukia. Matai ti pa Rastenia liepam pria smūtkelia stovi. Nu ir pakliũvam. Dabar kol keltavas nepraais turėsme laukt‘.
Prisaja tų dūdų pačiupinėt‘ir man, kai Vinca bũvā užsukis svečiuos. Išskaptuota ana plānai iš skēltā juodalksniā ir vėl sudėjus suklijuota smalu ir apipinta pušies planom skeltom šaknelam. Planam gali instatyta iš pušies augliā išsuktas muštukas, kitras, su takiais marškinėliais, kad geriau skambėt. Didumā tai Vincui bũvā nā žiamiās lig diržą. Pust‘ raikia makėt‘. Kai laidia pamegint‘, tai gāvās tik paperdimas. A kai Vincas paputiā tai niat ausis ažugulā. Kai ānas dūduodava ganyklase tai par mus až dviejų varstų bũvā girdėt. Anas dūduodavā išgenant keltavas iš namų, ir pargenant, kad atšlaimuos vartus atadaryt, a teipgi ir miškuose, kad vilkai pabėgt. Mat par vilkų medžioklas triūbās irgi bũvā naudojamās, ir vilkai jų balsā bijōjā.
Privažiuojam aždarytus vartus un kelią. Visas kelias aptvertas tvarom. Pria namų su štankietais, tarpuos išilginiam kartim dviem ailiom padėtām tarp dviejų kuolų un beržioka grįžčių. Ir teip lig Labanarkas ažerā, kur miškuos ganamās karvias. Karves par miškus nugindavā lig Pašiškinių, až Bałtā ažerā ir kol sugrįždavā, bũdavā jau vakaras.
Pasipila daugybiā karvių, juodamargias, beragias. Klausiu tėvą, kol‘ ānās be ragų.
-Tai tokia sanoviniā veĩslā –keltavinias. Raguotas ganunt kartu susbādā šonus, nuslāužā ragus, suskaliečija
                   Praėjus kārviām, tėvas atastumia kartelas in šonus ir pasukam mestelin. Visa gatvialā karvių lepiuoškam nusėta, raikt ait pesčiom, nebūt kur kojās padėt‘. Dabar ratai taška, -fėė..
Cak cak –klapt‘, cak cak –klapt‘
Un kalnalia užvažiavus iškart šonuos stovi vienas pria kita geltanai -melynai rudai maliavoti kai katrie namai išdaužytais lungais, be durų. Kai katrie apdegį. Terp namų daržai sukasioti navatnai, kapčiais, duobėm.
                   -Čia žydauski namai. Žydus pria vakečių iškasavōjā. Visus ir vaikus ir sanius. Toks jau bũvā vakečių parėdymas. Vāriā Silgudiškin, ale kalba, kad nedavarį pria Vilnakiškiās miški žvyryniase duobėsa pria gelažinkelią sušaudia. Tik keli pabėgā. Sė`džiu pašiurpis,- Ažu kų? –klausiu.- Matai žydai bagoti bũvā, ā vakečiam karui pinigų raikėjā. Visur, kur vakečiai ažeja, žydus naikinā. Ale daugumas žydų sāvā āuksų pakavōjā. Kalba, kad kas tai Labanori daržų kasdamas puodų rada su auksu. Tai dabar ir knisa daržus, namus lupinėja,- galvoja ras daugiau. Vai neatneš lāimiās tās auksas, neatneš... Kruvinas anas....
-Ar tuos žydus pažinojai,- klausiu.-A kaipgi. Ir Maušų, Jankelį,Juoskį Ausiejų, Leibų ir kitus. Be jų sunku buva apseit‘. Bũvā terp jų ir geri kavoliai, kriaučiai,stalėriai, nu ir karčiamnikai, krautuvinykai. Jei raikėdava, žmogui padėdava, bargan duodava. Iškada žmanių...
          Cak cak –klapt‘, cak cak –klapt‘
Priešais bažnyčia su varpini, tekunčias saulas auksu nuzalatytais blėkiniais stagais.Prieš jų pliacius. Par labanarinį čia buna pilna vežimų su stačiai pastatytam ienam ir teip kvepia abaliais, pyragais. Dabar tuščia.
-Va, čia un pliaciaus nesaniai gulė`jā skrabų sušaudyti išdarkyti susiedai Saliniokai. Vai daug čia Labanorā vyrų bũvā išniekinta, un skrabų patiekās numesta. Ir kas par mada par maskolius. Čiūdytis iš nužudytų, numirusių…Tėvas vel nukelia kepurį ir ilgai teip tylė`damas važiuoja
Cak cak –klapt‘, cak cak –klapt‘
-Dabok,čia Bikaus namas, na jo tvaros saniai saniai gedoriaus Ciprą, dā vaikā kelniotes par Labanarinį kiaulas suėdiā. A anoj pusiaj taliau namas be lungų - žydų škala. Joj bũvā žydų makykla ir jų bažnyčia, a priešais namas irgi be lungų ,atlapotam durim,-lētuviā ramaus žmagelia. Atājā nakčiu, jėmiā ir išmušiā visų šeimynų. Spelioja, kad až tai, kad kai skrabai pria išdarkytų pliaciuj partizanų dāriā vakaruškas tai mergiotį iš tų namų pasgavį šakdiną. Kažkas pasakia miškiniam ir to bũva gana. Nars ana ne savu valiu šokā .Visokių ir miški yra. Kas dabar sužinos teisybį, ale Dievas tai tikrai žiną ir -suves rakundų.
, Cak cak –klapt, Cak cak –klapt
Pasukam keliu link Malėtų, pravažiuojam Joną krykštytājā kaplytėlį pria Gaigaliotes upelia tiltalia, -dyvas,- tiltalis ir kaplytėla čieli. Taliau palei upelia pievas matas dideli dideli klaimai dingti šiaudais ,-stagai beveik lig žemiai, sanasni apaugį žaliom samanam. Pa dešniai toli matas prūda pylimas ir Raškevičių dvārā ūndenia malūnas. Važiuojam un didelia, didelią kālnā. Niat baisu, koks status. Tėvas iššoka iš vežima, aina šoni, kad arkliukui but lingviau. Pa dešniaj gražūs dideli namai, su vėja malūnu prieky-Deveikių dvaralis. Kiek taliau vel apgriūvus sadyba.
-Kas ti? ,- klausiu.
                   -Gaspadoriai Sibiran išvežti, daug žiames turė`jā .Vyras numiria, žmona irgi palūža, -sunku paslikt‘ su keliais vaikais. Gyvēnā susiedų glaboj. Kaip buožį skrabai išvežiā. Vaikus kaimynai susukia kaldrosna, nebũva, kuo apsvilkt‘, apsiaut‘. Atanešiā duonās, lašinių. Mātā skrabai bednumų,-ale vis vien veža,- daug žiames. A tų žiamį vėjas pustā..Vėjas ir jų širdyse, gyvulią vardą nevorti.
                   -Tai kaip anys ti Sibiri... Ti gi tai šalta?,-klausiu nusgundis
                   -Kalba, nesaniai atrašia. Bėda atstatia babelį. Ir vyriausi vaikai dirbt pradėja. Išgyvena..
Un kalną užvažiavus tėvas laidžia arkliukui atsdust‘. Prieky plačiausi labanariškių laukai .
Šoni kelias Skudutiškin ir didelis gražus kryžius.
                   -Nesaniai na šita kryžiaus materėlās par Traicų keliais ėja Skudutiškin, atsdekavot Dievui, kad išratavoja mara metu ir naujų malonių prašyt‘. Saniai, Labanori dauguma žmanių išmiria na karų ažunešta mārā. Lika tik tie kas nubėga Skudutiškin. Jam par visų marmetį skambėjā varpai ir bũvā laikamas mišias. Ti maras neažeja. A Labanori tuočiās bažnyčia buva sudeginta.
Paskui, pa kiek laikā, grįžį mirusius su kabliais surinka ir kačkam suvežia Saniškiasne ir šoni sankapių pakavojā.
Padabojam da atgalio,- Labanoras pa kojam visas ažlietas tekunčias sāulās, paauksuotais stagais, su aukštai pakilusiam auksiniam šulinių svirtim ir bažnyčias bokštais,- kaip smetanskam atviruki. Kiek jam skausmą ir vilčių pakavota...
Vėl tėvas ragina:-Nuoo, kuziuk,- raikia skubint, Malėtuos ir turgus pasbaigs..
          Cak cak –klapt‘, cak cak –klapt‘






 
P Aibutis

2015-02-18 11:24:54

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Ažeras

Sukurta: 2015-02-22 11:25:07

Gražu