Ar tikrai negirdi naktyje,
Kaip kalena mandibulėm piktos raudonosios skruzdėlės?
Kaip jos trokšta žudyt —
Tarsi alktų lavonų mėsos?
Saulė gal vakarop,
Liliputo šešėlis jei didvyrius užgulė?
Baugščiai žvalgos visi —
Dėl ramybės šventos ką aukot?
Gal savus? Gal mažus?
Gal aršiuosius, teisiuosius? Ne, tylinčius.
Juos lengviausia papjaut ir nudirt, ir kapot gabalais.
Kyla skruzdžių pulkai
Ant kaimynų gerovės sušilę.
Jų burnelė plati.
Užsileidai? Geruoju tavęs nepaleis.
Tol sėdės viduriuos,
Kol išgraužtos net būsimos mintys,
Baimė kraują sutrauks
Ir instinktai (ne protas) valdys.
Jos nemoka statyt,
Tik naikinti, mandibulėm trinti,
Individai akli — pulkas mato pro vado akis.
Paklausyk naktyje,
Gal išgirsi bauginantį garsą?
Atsimink, tu — žmogus,
Ne užkeiktas žmogėdra vabzdys.
Iš tiesų neramu — užpultieji galuojasi, vargsta,
Vis daugiau ir daugiau mirtį sėjančios ordos prarys.
Skruzdės, bėkit aš čia!
Atpažįstu ištroškusius kraujo
(Jie net grūdus jei sės, užderės švino kulkos laukuos).
Tik vabzdys liks vabzdžiu,
Neįgys jis pavidalo naujo.
Ei, mankurtai pikti, 
Koks žmogus jums lengvai pasiduos?