Nebebijok, angis jau be dantų,
Ji išsinėrusi iš paskutinės odos.
Būties aistra lyg upė be krantų,
Jinai patikrina, jinai visus pražiodo,
Ji atsijoja, ką gramzdint, ką nešt,
Kam giesmę traukt, iš pasalų kam šnypšti,
Ji išskalauja kruvinas dėmes,
O jei nardina, tu — jau vakarykštis.
Per daug kalbu? Po žodį už metus,
Užgyvenau sonetą, ne poemą...
Jau kartą skendęs būna atsargus,
Ne kartą skaudintas bevelija likt vienas.
Drumstam sraute ar lemta prisiliest?
Kada lyg nukrsta: „Žinau, jos visos TOKIOS".
Gyvatės lenda šilti prie širdies.
Nebebijok ir glėbį atlapoki.
Nuodų nėra. Užtruksiu neilgai.
Per lūpas skirdusias tik brūkštelėsiu kartą.
Aistra tol jaudina, kol neišsigandai,
Kad nėr tarp mūsų rūbo, odos, tarpo...