Pirma mintis – bėgti! Kol niekas nenubudo, neužtiko jos. Kol niekas neatėmė to stebuklo, nesutepė paveikslo, neišniekino šventovės – to tyro, kvapą gniaužiančio jausmo neįvardino nuodėme. Užtenka, ji jau pamatė. Tegu taip ir lieka – neužmirštama, nekintama, nepakartojama. Sušvitusi akimirka – be pabaigos.
Aniuta juk paprasčiausiai gali pajusti priešaušrio šaltuką ir užsitempti antklodę. Ar net nubusti, netikėtai atsimerkti ir užtikti ją taip žiūrinčią!
Bėgti! Kiekvieną akimirką tas stebuklingas vaizdinys gali išnykti negrįžtamai. Nuo bet kokio šiaip jau įprasto ryto ženklo – gaidžio užgiedojimo, šuns grandinės sužvangėjimo, lango užuolaidos krustelėjimo pirmam vėjeliui dvelktelėjus, nuo saulėtekio varsų pasikeitimo saulei tekant. Maža nuo ko – akimirka tokia netvari.
 
Bet mergaitė nesikelia, sėdi kaip atsisėdo dar nė nenubudusi, nukorusi nuo lovos ilgas, plonas paaugliškas blauzdas, kaip atsimerkė ir, ne iš karto patikėjusi, kad tai ne sapnas, įsispitrėjo į nuostabų paveikslą, taip ir spokso nealsuodama į nuogą merginos kūną – tokį baltą, švytintį prieblandoj, saulėtekio spalvoms vos pradedant savo žaismą. Gražų. Tobulą. Jaudinantį. Atvirą jos žvilgsniui ir to nežinantį, todėl nesivaržantį.
 
Staiga mergaitė krūpteli. Bėgti! Išsinešti tą lobį, paslėpti atminty. Keliasi be garso, eina basa iki durų, pakeliui nuo kėdės atkaltės grybšteli suknutę, paėmusi už durų rankenos atsisuka, dar kartą pažiūri į tą tarsi nepažįstamą, tarsi pirmąkart matomą dailų veidelį, apsuptą juodų garbanų, ramų, patiklų, grakščias kūno linijas, ant apkloto laisvai gulinčią, besiilsinčią ranką – koks švelnus alkūnės linkis, tobulas peties apvalumas. Krūtys atrodo gyvos ir mergaitei kyla mintis prieiti, švelniai suimti jas rankomis – pajusti stangrumą, kraujo pulsavimą po oda...
 
Išeina tyliai, kaip kišenvagis, tik jau kieme, stovėdama ant šalto prieslenksčio akmens, užsitempia suknutę, brūkšteli ranka per pakinklius. Nusmelkia mintis – suknutė per trumpa ir per ankšta, kitos neturi, o vasara dar tik įpusėjusi. Ir ko ji taip greitai auga? Ir krūtys jau brinksta – skaudūs, negražūs obuoliukai, taip begėdiškai matomi po aptempiančiu kartūnu. Pasijunta nelaiminga, negraži, kampuota. Nuo suoliuko pasiima vakar ten paliktą krepšelį ir galudaržėm nueina į mišką – toliau nuo žmonių, kažkieno galimų žvilgsnių, sudėtingo, pikto, pajuokiančio suaugusiųjų pasaulio. Jai reikia pabūti vienai. Pasislėpti.
 
Krinta rasa. Iš už pušyno jau kyla saulė, bet pamiškėj dar prieblanda, o miško tankmėj ir visai nejauku. Mergaitė išeina į kirtimus, atsisėda po pušimi,  priglaudžia nugarą prie jos geltono, nuo vakarykščios dar šilto kamieno, susigūžia ir tarsi susilieja su aplinka. Mato, girdi, jaučia visa, kas vyksta greta, ir jai gera, čia ji gali laisvai sugrįžti prie neseniai patirto išgyvenimo, būdama rami, kad niekas jos nemato ir niekas nesužinos, kokie nevaldomi viesulai siautėja jos sieloj. Saulėtekio misterija miško proskynoj atliepia mergaitės nuotaikai, čia ji gali būti savimi ir atsiduoti jausmui, kurio nė vardo nežino, jaučia tik, kaip jis užvaldo visą jos esybę, džiugina, bet ir gąsdina, nes nežino, kur jai reikės dėtis, taip staiga, per vieną naktį, išaugusiai iš vaikystės, kaip žuviai, staiga išmestai į krantą, neprisitaikiusiai jame gyventi. Pasijunta atsidūrusi tuštumoj – iš vaikystės išėjusi negrįžtamai ir nežinanti, ką toliau daryti, besiblaškanti be kelio takelio, ir niekas negali jai pagelbėti. Viena ir ta vienatvė jai kelia siaubą. Suaugusieji tebelaiko ją vaiku, o ji nesupranta jų pasaulio ir bijo būti nesuprasta. Labiausiai bijo pajuokos. Ji jau daug žino, nes godžiai skaito tikrai nevaikiškas knygas, daug ko jose nesupranta, tada gelbsti laki vaizduotė. Žino, kad ten, suaugusių žmonių pasauly, gyvena baisus padaras – nuodėmė, vardu meilė. Mergaitė ją įsivaizduoja kaip klastingą, piktą senę, tyčia, iš neturėjimo ką veikti, vien dėl bjauraus savo būdo įviliojančią žmones į pinkles ir pražudančią. Kaip ją atpažinti? Ar tai, ką ji šį rytą patyrė, ir yra nuodėmė? Tikriausiai, nes kažkur  skaitė, kad nuodėmė saldi, o jai juk taip gera, taip gera, kaip nėra buvę. Tarsi gavus dovaną, tokią puikią, kokios negalėjo nė numanyti esant. Tai toks grožis pilkoj kasdienybėj – kaip Kalėdų eglutė nubudus šventinį rytą, kaip Velykų varpai. Kaip muzika. Tik kaip tas saldus išgyvenimas galėtų pražudyti? Kai visai išaušta, mergaitė keliasi, apeina žemuogynus, prisirenka pilną krepšiuką uogų. Parėjus namo nudžiunga, neradusi Aniutos namie – kaip reikės pažiūrėti į akis? Be reikalo baiminasi, juk ji nežino, kad mergaitė matė ją nuogą miegančią. Ir svetimų minčių juk nemoka skaityti. Tik reikia neišsiduoti.
 
Aniuta jų namuose gyvena dar neseniai – atvažiavo į miestelį dirbti baigusi mokslus ir išsinuomojo kambarį, laikinai, kol gaus valdišką butą. Ji linksma, draugiška, greitai susipažino, susigyveno su visais kaimynais, o mergaitė, ligotas, vienišas vaikas, iš pirmos dienos priširišo prie jos kaip šunelis, sekioja visur dažnai ir  įkyrėdama, tikėdamasi nors atsitiktinio žvilgsnio, šypsenos, dėmesio, pakalbinimo. Ilgisi, nė pati nežinodama ko. Aniuta gera, ji jaučia tą prieraišumą, bet jo per daug, jis trikdo, todėl ji neskatina. Viskas susijaukė mergaitės galvelėj. Ji stengiasi iš anksto atspėti menkiausią Aniutos norą, neprašoma puola patarnauti, bet sutikusi  jos žvilgsnį nukaista visa ir dažniausiai nieko nepasakiusi sprunka iš kambario. Namiškių, o ir pačios Aniutos tai neliko nepastebėta, prasidėjo pašaipos. Mergaitės gyvenimas pasidarė visai  nepakenčiamas, jai neužtenka valios neiti pas Aniutą, o paskui užgauta ilgam dingsta iš namų ir verkia kur užsislėpusi.
Kaip dabar jai reikės gyventi su šitokia stulbinama šio ryto paslaptimi? Žinoma, tai nebepasikartos – tik vienai nakčiai mergaitė buvo paguldyta miegoti Aniutos kambary, kol išdžius nudažytos jųdviejų su mama kambario grindys.
 
Tą dieną mergaitė išvengė susitikimo su Aniuta, pralindėjo savo kambary, mąstė. Jos išgyvenimai nesuprantamai siejosi su kažkokia skaityta knyga, tik niekaip nesisekė atsiminti pavadinimo, todėl kitą rytą užlipo kopėčiom į namo palėpę, kur salkoj buvo sukrautos tėvo knygos, ir ėmėsi jas žiūrinėti visas iš eilės. Rado – nedidelę ploną knygelę, J. V. Gėtės „Jaunojo Verterio kančios“. Nustebo, nes atsiminė, kad ta knyga jai visai nepatiko. Gal ji tik nesuprato, kaip ir daugelio kitų salkoj atrastų knygų, visai netinkamų paauglei. Dabar įniko tą knygelę skaityti iš naujo, tarsi kitom akim – už lango jaukiai barbeno lietus, ji girdėjo, jautė viską, kas vyko namie, kieme, gatvėje, tūnodama tame svetimame pasaulyje mėgino susigaudyti suaugusiųjų mintyse, išgyvenimuose. Vėl, kaip ir pirmą kartą skaitant, sutrikdė tokia netikėta ir, atrodė, beprasmiška tragiška istorijos pabaiga. Taip meilė gali nužudyti žmogų ir jis bejėgis pasipriešinti?
 
Mergaitė tarsi atsitvėrė nuo žmonių, su draugais nebeturėjo apie ką kalbėti, o suaugusieji ja nesidomėjo, tai klajodavo ji viena arba skaitė, skaitė užsidariusi salkoj. Kai Aniuta pareidavo iš darbo, stebėdavo ją kaip savo dievaitę, pati stengdamasi išlikti nematoma.
Aniuta pastebėjo, kad mergaitė jos privengia, pamėgino išklausti priežastį,  nieko nesužinojo ir neatsiminė, kad pati būtų kuo užgavusi, bet dėl visa ko pasidarė draugiškesnė, o mergaitei pakviestai neužtekdavo valios atsisakyti kur nors drauge su ja nueiti ar kuo pasitarnauti. Ta keista draugystė tęsėsi per žiemą, o pavasarį Aniutai buvo paskirtas butas buvusiame žydų name ir ji išsikraustė. Ką ten išsikraustė, tiesiog per kelis kartus susinešė negausų savo turtelį, sukrovė viską pasieny ant grindų, rūbus sukabino ant sienos ir pridengė lovatiese, nes baldų neturėjo, tik iš kažko pasiskolino seną kreivą stalą ir nusipirko sulankstomą lovelę ir užuolaidas. Draugai prikalbino surengti įkurtuves – tuščiam kambary tik geriau, daugiau vietos šokiams.
 
Mergaitė pasišovė pagelbėti – atsiūlėjo užuolaidas, sunarstė kutus, valė langus, nušveitė duris, padėjo nunešti suolus. Jos mama sumanė iškepti pyragą ir sausainių, tai nešė tą pyragą dar šiltą įsupusi į švarų rankšluostį ir jautėsi laiminga, išdidi, reikalinga. Paskui abi su Aniuta pjaustė daržoves mišrainėms – ir vis tylėdamos. Pagaliau ta tyla ėmė slėgti ir Aniuta atsargiai užsiminė, kad jau netrukus ims rinktis svečiai, duodama suprasti, kad mergaitei laikas namo, ji į balių nekviečiama.
Mergaitė suprato ir jai tai nepasirodė neteisinga, buvo pratusi, kad suaugusiųjų pasaulis jos nepriima ir nesiveržė į jį, tai ir dabar klusniai padėjo peilį, nusišluostė į rankšluostį pirštus ir pasuko į duris, bet grįžtelėjusi taip liūdnai pažiūrėjo į Aniutą, kad šiai pagailo, nepagalvojusi pakvietė:
– Rytoj, kai visi išsiskirstys, jei nori, ateik, padėsi susitvarkyti, išgersim arbatos, pasikalbėsim...
Nieko neatsakė, išėjo.
Mergaitė įspėjo mamą, kad jos neieškotų, grįšianti vėlai ir iki nutylant plokštelių muzikai, o vėliau ir girtų dainoms, sėdėjo malūno krioklio papėdėje ir klausėsi. Kai apypiete nuėjo prie Aniutos namo, jis tebestovėjo tylus,  tarsi negyvas. Praėjo pro šalį, vėl užsiglaudė savo slėptuvėj prie malūno, klausėsi vandens šniokštimo ir stebėjo namą, bene pasirodys bent kokie gyvybės ženklai. Kai kažkas atvėrė langą, žvaliu, užtikrintu kviesto svečio žingsniu nuėjo vidun – pagaliau atėjo jos metas. Dabar jos bus tik dviese, neskubėdamos tvarkysis, kalbėsis, gers arbatą ir niekas joms netrukdys...
Durys buvo praviros. Stumtelėjo jas, iš vidaus tvoskė nemalonus dvokas, pasimatė nuversto suolo galas ir vyriški batai. Įėjo. Ant grindų dryksojo užuolaidos, ten pat gulėjo vyras, padėjęs galvą į vėmalų pelkę. Pamatęs mergaitę jis sumirkčiojo, lyg norėdamas atsikratyti vaiduoklio, pasirąžė dar labiau išsiterliodamas, perbraukė ranka per veidą, nusikeikė, sunkiai kėlėsi ir nusvirduliavo į duris.
 
Mergaitė pravėrė antrojo kambarėlio duris jau nebesitikėdama, kad dar labiau kas begalėtų nustebinti, sustojo tarpdury, atsirėmė į staktą ir ėmėsi apžiūrinėti  – Aniutos lovelėj miegojo ir garsiai knarkė nematytas vaikinas. Tai greičiausiai tas, pagalvojo, kurio atvažiuojant Aniuta taip laukė. Abipus lovelės voliojosi buteliai, stati ir išsivartę, šukės, telkšojo balos.
Aniuta basa stovėjo prie lango ir mergaitė matė tik jos nuo verksmo krūpčiojančią nugarą, praplėštą rankovę ir susivėlusius plaukus. Nesakė nieko, bet Aniuta kažkaip pajuto ją esančią ir tyliai paprašė:
– Būk gera, išeik. Ir niekada nebeateik.
Mergaitė nekrustelėjo. Spengė tyla.
– Išeik! – sukliko Aniuta ir atsisuko keldama rankas aukštyn, lyg pultų muštis. Mergaitė nė nekrustelėjo, tik žiūrėjo į tą neatpažįstamą veidą, ištepliotą makiažo likučiais, užtinusiais paakiais, paklaikusiom akim, ir tylėjo. Aniuta iš lėto nuleido rankas ir vėl tyliai paprašė:
– Išeik…
Bet mergaitė neklausė, ji žengtelėjo porą žingsnelių į priekį, tiesdama rankas, lyg norėdama apkabinti, ir akimirką atrodė, kad taip ir nutiks, bet Aniuta vėl suirzo:
– Dink, piemene! Ne tavo reikalas!
Mergaitė dar palaukė, bet kadangi Aniuta nieko nebesakė, tik žiūrėjo padėrusiom akim kažkur į kampą, lėtai nuleido rankas ir išėjo į gatvę, paskui takeliu palei upę patraukė į mišką – jai reikėjo pabūti vienai. Pasislėpti.
 
Nuo tos dienos mergaitė į miestą eidavo aplinkiniu, daug tolimesniu keliu, aplenkdama tą namą, o rudenį Aniuta buvo pakviesta dirbti ministerijoj ir išvažiavo. Kai po poros metų mergaitė atsitiktinai ją pamatė miesto gatvėj, nepriėjo, tik nulydėjo liūdnu žvilgsniu.
Ji buvo suaugusi.