Po pokalbio, kuris Mikui sukėlė daug dvejonių, susitikęs su Zita pirmais žodžiais pasakė jai apie savo sprendimą.
– Nieko geriau nesugalvojau, kaip tik mokintis kalvystės. Kalvė čia pat prie namų ir nieko geriau nerasi. Išmoksiu ir būsiu kalvis taip kaip tėvas buvo. Ar ne gerai?
– O aš turiu tau šį tą geresnio, – maloniai nusišypsojo Zita. Jai buvo malonu, kad Mikas taip rimtai ir greitai sureagavo į jos pastabas. – Tu tik gerai klausykis. Mano dėdė Kaune vieno pašto skyriaus viršininkas. Kiek žinau, prie ryšių ministerijos organizuojami šešių mėnesių kursai, kuriuose ruošiami pašto darbuotojai ir, baigę tuos kursus, jauni žmonės įdarbinami pašte. Pasimokytum pusmetį, gautum kursų baigimo pažymėjimą, o darbo pas dėdę visada atsiras. Būtum šioks toks valdininkėlis, kas mėnesį gautum pradžioj nedidelę algelę, turėtum sostinėje nuolatinį darbą. Ar blogai? Tikrai uždirbsi daugiau nei čia kaime daužydamas kūju į priekalą. Ką pasakysi?
– Puiku! – Mikas sužavėtas, bet staiga sunerimo. – O kur reikės gyventi Kaune? Ką valgyti, o gal dar ir mokslas nemažai kainuoja? Kažin ar išgalės mama mane išleisti...
– Apie tai irgi pagalvojau, – nuramino jį Zita, – dėdė turi didelį namą priemiestyje. Gyvena tik dviese su žmona, vaikų neturi. Jeigu tik aš paprašysiu, tikrai neatsisakys pagloboti tave. Turėsi ir butą, ir maistą. Niekas nieko už tai iš tavęs nereikalaus, bent tik tiek, kad gerai mokytumeisi. Aš irgi visą gyvenimą čia nedirbsiu. Dėdė įtakingas asmuo ir, kai tik suras man darbo, aš irgi atvažiuosiu į Kauną gyventi. Tai štai kokios nusimato perspektyvos. O pradžios mokyklą ar pats esi baigęs? – staiga susirūpinusi paklausė Zita.
– O kaipgi. Net su pagyrimu, – išdidžiai ištarė Mikas, – egzaminus išlaikiau vien penketais. Iš visos mokyklos mes tik du tokie buvom...
– Tai gerai, – pralinksmėjo Zita, – tas irgi gali turėti reikšmės. Per vasaros atostogas aš viską sutvarkysiu. Būsiu Kaune, pristatysiu kur reikia tavo prašymą ir lauksim atsakymo. Jeigu tik priims, tai rudenį prieš mokslo metus supažindinsiu tave su savo dėde ir dėdiene.
Nuo rugsėjo pirmosios – Mikas jau Kaune. Zitos giminaičiai priėmė jį labai maloniai. Skyrė jam atskirą kambarį, kuriame stovėjo baltai paklota lova, parodė vonios kambarį, kuriame reikės praustis, valgomajame stalą, už kurio visi kartu valgys.
Jau kitą dieną po ankstyvo pusryčio abu vyrai išėjo iš namų. Dėdė prie vartelių pasiliko laukti vežiko, o Mikas nudrožė pėsčias. Iki mokyklos reikėjo gerokai paėjėti, bet Mikui tai patiko. Kad ir ankstyvas metas, bet gatvėje judru. Pilna skubančių žmonių, pirmyn atgal važinėja su savo bričkutėmis vežikai, šūkaliodami laksto vaikai, siūlydami praeiviams ankstyvus rytinius laikraščius. Oras pilnas kavos ir šviežių bandelių kvapo.
Nors praėjo jau kokie keturi mėnesiai, kai Mikas sostinėje, bet miesto jis dar gerai nepažįsta. Jam žinomas tik tas rajonas, kuriame pats gyvena ir kur vyksta kursai. Atvirai kalbant, jis nelabai ir domisi. Iš mokyklos Mikas eina tiesiai namo ir, pavalgęs pietus, tuoj sėda prie pamokų. Vaikinas mokosi stropiai. Prie knygų ar užrašų prasėdi kartais iki sutemstant. Čia pat vakarienė, o po jos – gulti. Nėra laiko anei noro kažkur vaikštinėti, dairytis, ieškoti įspūdžių, domėtis miesto architektūra ar alėjoje ieškoti nuotykių. Ne dėl to jis čia atvažiavo. Gal vėliau, kai baigs kursus, gal kartu su Zita pavaikštinės... Su ja tikrai būtų įdomiau. Iš visko matyt, kad miestas jai gerai pažįstamas ir ji galėtų patarti, ką vertėtų šiame mieste pamatyti.
Kursuose, iš visų Lietuvos vietovių suvažiavę, jaunuoliai ir mergaitės draugiški, vienas kitam malonūs. Yra ir vietinių, bet kauniečiai laikosi atskirai ir su tais, kurie iš provincijos, nebendrauja. Vaikinai vaikšto pasipūtę,  rūko, flirtuoja su panelėmis. Miko draugai panašūs į jį – tylūs, ramūs kaimo vaikai. Kol kas Mikui niekas daugiau nerūpi, jis atsidavęs mokslui ir jam sekasi. Mokintis jam nėra sunku. Ir kas paskaitoje aiškinama, ir apie ką kalbama, viskas Mikui suprantama, o jei kas neaišku, galima paklausti. Visa aplinka vaikinui primena mokyklą ir jis pasistengs, kad ir čia nebūtų paskutinis.