Nors vieną dieną 
Lai sprangus bus netikrumas žodžio
Ir lai nesklinda melagingi pažadai,
Sava juk vietą pavadinam ne dėl grožio,
O pameluodamas ją ne gimdai — žudai.
Lai bus diena
Ne tiktai didvyriams minėti,
Bet ir savęs kad klaustum:
„Kas esu?"
Nes visko pamatas —
Suprasti, kas ta gėda
Dėl savo pusėn užriestų nagų,
Dėl lašo prakaito, kurio tu pagailėjai
Ir liko varpučiais pašiurpusi vaga,
Ir dėl gyvenimo, 
Kurį paleidai vėjais,
Lyg patale užmigęs ties tvora,
Dėl menko rūpesčio
Silpnais ir nuskriaustaisiais,
Dėl pagiežingų ir piktų minčių,
Dėl to, kad skruostai anei kiek nekaista
Ir leidi ašaroms kaip dykumai išdžiūt,
Nes nebesopa artimojo skausmas,
Aplink ne maldos sklinda, bet keiksmai,
O tu esi čia inkaras, ne plaustas.
Šią šventą dieną ar nemelavai?