Štai tie namai,
Kur dūmai jaukiai apie kaminą vyniojasi
Ir tingiai snaudžia šuo,
Nes vaikšto tik savi,
Langai atspindi
Blausų ryto drovesį
Ir kiemo purvą
Tu tarsi kurpes po lietaus avi.
Bet mintys tyros,
Ilgesingos, ramios
Ir čia būtis lėta
Tarsi gilus vanduo —
Kai iš kur nors grįžti,
Dūmelio skepeta tau pamojuoja kaminas,
Nes tu visa esybe čia veržeis —
Namo!...
Sunku išlikti, 
Kai gentis lyg smėlis,
Kada tuštėja 
Kaimai ir laukai.
Įsižiūrėk įdėmiai —
Kelias gal užžėlė,
Todėl svetur neužsibūk ilgai,
Nes prisiglaudęs —
Ne įsišaknyjęs.
Jei laimės esama, 
Jinai ne piniguos.
Aploja šuo klajūno nepažinęs.
Kaip besugrįžti?
Kaip nepavėluot?
Sakai, ir kas?
Variokai pjauna šaknį...
Trečiasis broli, tu tiktai neverk.
Jei atradai sau vietą patogesnę,
Nejaugi tėviškė ant dūmo pasikars?
Neverta bartis
Dėl atskiesto kraujo,
Dėl meilės stygiaus, žemės ar dangaus.
Randi save, 
Jei ir toli keliauji,
O tas, kas laukia, būtinai sulauks.
Gal ne tarnystės,
Lašo tarsi švinas,
Sapne dejonės, įkyrios minties.
Juk turi būt,
Kas guodžia ir graudina
Ir kas išmoko
Gyvo negedėt.