Sekantis nuotykis, kuris susijęs su nepavykusiu ,,batų“ gamybos verslu, nutiko per pirmąsias vasaros atostogas. Da žiemą mokytoja liepė visiems išsiklausinėt tėvų apie jų darbus, atliekamus namuose, apie profesijas, verslus i visokius kitus užsiėmimus. Po poros savaičių mus kamantinėjo apie tai, bet mes, kaip visada, išsiaiškint užmiršom i nieko negalėjom pasakyt. Tada ji pati, kur bedings daba, mums papasakojo apie tai, skaitė iš knygų pasakas apie kriaučius, šiaučius, dailides, pečių muliorius, jų darbus i da apie kitus negirdėtus verslus.
Na o vasarą i praktiškai mudu su pusbroliu Romu tuos ,,verslininkystės ypatumus“ savo kailiu patyrėm. Na bet gal viską iš pradžių...
        Esu gal jau minėjęs a da ne, nepamenu daba, kad mūsų Vambalių kaimo pavadinimas kildinimas nuo žodžių junginio ,,vamso balos“, tai tėvas tankiai sakydavo:
       - Va bala i  te bala – ,, vamso balos“, o tarp tų balų Vambala vinguriuoja po lygius laukus i pievas...Teip jau te ir daba i anksčiau teip buvo, kad kur bepažvelgsi, lygu lygu aplinkui, kaip stalas, nė tau vandeniui nubėgt ir kur, nė ką... Teip  tarp krūmų i raitosi upeliūkštis iki ,,Sodybų“, o paskiau jau te pakalnėn pakalnėn i į Armeniuką patenka...
       Armeniuko upelis, pratekantis visa rytine Vambalių kaimo riba, kairysis Armenos upės intakas, o ta į Nemuną įteka. Armeniuko žiotys vienas kilometras į vakarus nuo Klausučių gyvenvietės ir, bet te daba tvenkinys i vanduo, kokių dešimt metų gylio ir, kai tik užtvanką ant Armenos upės padarė, tai daba i neaišku, kur te jis į tą Armeną įteka. 
       Anot tėvo, jo vaikystės prisiminimuose, tai buvo labai gražus, sraunus, vingiuotas, gal kokių dviejų metrų pločio upelis su išplatėjimais, senvagėmis i duburiai. Sakydavo, kad pavasarį iš Nemuno lydekos neršti atklysdavo, net į Vambalos užlietas pievas, o vandeniui nuslūgus jis, da vaikas būdams, aidavo tų žuvų gaudyt į aplinkines balas. Upelio vaga buvo ištiesinta, bet pavasariais, per polaidį, ištvindavo ir užliedavo senvages, slėnius i pievas, bet kaimo niekada nepasiekdavo.  
Taip tėvas pasakodavo mums, kai apie kaimo pavadinimą paklausdavom i da pridėdavo vė:
     - Et, kad daugiau te nieko gero i nė i kas čia tau augs tarp tų balų... Jeigu drėgni metai pasitaikydavo, kai lyja diena dienon, nuo pavasario iki rudens, tai klimpsti iki pusei blauzdų teip, kad kojų iš molio ištraukt negali, o kai tik vasaros karščiai užeina, tai tuoj plynas trakas aplinkui palieka. Nė te tau ką ganyt ir kur, nė te šienaut ką gali, tik švyliai i vilkdalgiai tose balose teauga, a te da viksvų kupstai, kur ne kur stypso i viskas, o kad te ką suart i pasėt, tai i visai nė kur. Teip i vargdavom iki tada, kol nenumelioravo laukus, tai daba jau gerai, ale, kad daba jau i tos Vambalos i tų balų visai nebeliko, net vietos nesimato, kur ana buvo...
     Mums tai tos balos visiškai patiko. Žiemą, kol da neprisnigę daug, kai visos pievikės ledu padengtos, tai tik lėk i čiuožk su šėnėm, kur akys užmato i negilu i įlūžt nebaisu, tai ne ant prūdo kokio, te tai tėvas kvit griežtai uždraudęs buvo. Tik pamatytų, tai tuoj pantis ant kupros sutrūktų, mažai nepasirodytų, o čia ant balų negilu, tai i nedrausdavo visai.
Na, o pavasarį, kai tik sniegą nuleidžia i ledas ištirpsta, i da biški vandeniui sušilus, tuoj i braidom basi kelnių kalaškas pasiraitę, kaip gandrai aplinkui, pamėlynavusias kojas kilnodami, kol namiškiai nepamato i namo nepargena. Nė tau kokios slogos, nė tau kokie kiti kvarabai neimdavo. Daba pabandyk teip pavasarį basas po balas pabraidyt, tai tuoj plaučių uždegimą, a da kokią velniavą  pasigausi i ligoninės tikrai neišvengsi.
Tada i daba da gerai menu, batus tik mokyklon nuait apsiaudavom, a te da, kur toliau išvažiuojant į miestą, o namo pareit tai jau tuoj:
    - Vos tik iš mokyklos po pamokų išeinam, tuoj batų stūčkas surišam krūvon, branavykus per petį persimetam i lekiam basi basi, kaip vėjas, vienplaukiai, garuojančiais laukais, pamiškėmis, balas taškydami i pempių pulkus iš papievių ,,gyvi gyvi“ keldami...
     Kaip mat, vienas su kitu i pavasariniu vėju lenktyniaudami, žiūrėk, jau i namie i virtuvikėj prie stalo besėdy i jau ,,paludienių“ belauky...
      Gandras tai kada jau parlėkė, kielę po sparnu pasikišęs parsinešė, tai jau i ,,paludieniai“ priklauso.  Mamikei daba nė kur i dėtis i kvit i margus blynus kept jau reikia...
      Ta vasara, gerai pamenu daba, labai karšta buvo, kad balos tuoj visos taip greitai nusmuko, o jų dugne esantis šlynas taip sudžiūvo, kad net gabalais sutrūkinėjo.
Kadangi visiškai išdžiūvus baloms šlyno viršus sutrūkdavo kvadratais i mes tuos kvadratus kaip daba šaligatvio plytelės, atkeldavome, apversdavome aukštielninkus i laukdavom kol pasidarydavo tokios plytos i tada iš jų statydavome sienas, a budinkus kokius...
     Liko tik už klojimo, jau keliuku pietų pusėn gerą galą paėjėjus, da i gilesnė vieta su vandeniu i gyvulius nuvesdavom pagirdyt, kai te netoli jie pririšti buvo i patys pabraidydavom iki soties...
    Vieną šeštadienio rytą atėjo pusbrolis Romas pas mane į svečius pažaisti, tankiai vienas pas kitą nueidavom tėvų išsiprašę. Tą kartą jo eilė pas mane lankytis buvo, tai i atėjo.
    Pasitrynę aplink namus, net i pats nežinau kaip, bet mudu iki tų balų patraukėm. Keliuko ,,pieskos“, arklių kanopų i vežimų ratų sujudintos, nors i juodžemis aplinkui, bet kai perdžiūsta pasidaro smulkios smulkios, kaip miltai.
    Aini, tos ,,pieskos“ saulikėje taip įkaitusios, kad net padai svyla, net vietoj nustovėti negali,  tai mudu tuo keliuku i pasidavėm tada ristele į pietų pusę. Prisilakstę iki soties sustojom prie tos da visai neišdžiūvusios balos i sugalvojom kojikes numazgoti i pabraidyti da, bet kad iki švaraus vandens pribristi pirma reikėjo per tokią juodą košę perklampoti, o grįžtant į krantą vė kojos ta koše aplipo. Paskui da vė, kai po ,,pieskas“ palakstėm keliuku, tai ta juoda košė taip pridžiūvo, kad kaip su batais apsiavęs atrodėm. Tada vė grįžom prie balos i vė pamirkę vandeny, nesunkiai tų ,,batų“ atsikratėm.
     Kam kilo mintis ,,batų gamyba“ užsiimt daba jau i neprisimenu gerai, bet tikriausiai, kaip visada tai mano ta idėja turėtų būti, aš mat i porą metų vyresnis esu, bet i naujojo verslo partneris neprieštaravo...
     Nieko nelaukę, atsinešėm iš klojimo dvi plačias lentas pagamintai produkcija sukraut i tada prasidėjo ta didžioji gamyba:
     - Įbridęs į vandenį kojas sušlapini, tada grįždams atgal gerai jas aplipini tą juodąja mase, paskui atsisėdęs į kelio dulkes, apipili gaminius ,,pieskom“. Tada vė į tą purvyną i vė į tuos kelio juodžemio miltus.  Atsisėdi pakelėje i atstatęs kojas į saulikę džiovini.
      Taip kelis sluoksnius padarai vis pajudindams viduje esančias pėdas, kad paskiau geriau batai nusimautų. Tada atsargiai  atsargiai numauni pusgaminius, kur įtrūksta da vė tą koše užteplioji i pastatai ant lentų džiūti.
Batų fabrikėlis veikė puikiai i kokių mes tik tų batų neprigaminom i su auliukais i visai be, i batelių pavidalo i su storais padais i da visokių, kad nepajutom, kai i saulikė vakarop pakrypo, tik staiga, kur buvus, kur nebuvus, netikėtai mūsų nelegalią gamyklą dėdės Kazimiero, Romo tėvo pavidalu, revizija aplankė:
       - Nu rakaliai, tai ką čia daba išsimislinot? Išgirdom, kaip perkūną iš giedro dangaus, dėdės balsą.
     - Purvo vonias, kaip paršiukai kokie, priiminėt sugalvojot, gi ,,mat peremat“?.. Purvynus minkyt sumislinot, a ką po velnių...A daugiau i užsiimt neturit kuo? Motina jau i iš proto aina pietų belaukdama, o anie mat ką čia susimislino... Tuoj aš jums tas nesąmones išmušiu i tik diržą dryks iš kelnių...
      Tik daba mudu vienas į kitą pirmą kart pasižiūrėjom i persigandom, kipšiukus prieš savi išvydę. Stovėjom purvini purvini prieš dėdę nustėrę, juoda pliurze aplipę, tik akys žiba i viskas, taip tas verslo sūkurys įtraukęs buvo...
       Matyt aš pirmas atsikvošėjau, kai ant kupros diržą krutant pajutau, mat lig tyčia iš tos pusės stovėjau, nepasirinksi gi daba, kur atsistot, kai toks įtemptas darbo procesas aina. Tik pamenu diržo sagtis sušmėžavo dėdės rankoje(anas, kaip i mudu su pusbroliu, irgi kairiarankis buvo i rankikę smagią turėjo)...
      Kaip karštu vandeniu perpilts i antros porcijos nelaukdams, nėriau tiesiai, per tą juodą pliurzę, skersai balos į te augantį kukurūzų lauką, kaip zuikys iš kopūstų, tik kulnys sumirgėjo i manęs nė... Nelauksi gi, kol ta ,,revizija“ da ilgiau užtruks i nė kada čia aiškintis, kas kalts, o kas ne, kai tokia diela ir daba...
      Kiek bėgau, gerai nebeprisimenu, bet nulėkiau beveik iki pačio vidurio lauko, kol atsikvošėjau, sumušdamas visus bėgimo rekordus i kritau kaip negyvas į tarpuvagį, klausydamas a manęs nesiveja vė ta diržo sagtis. Nieko ji ma te nepadarė i net neskaudėjo, o gal iš išgaščio i nejaučiau, a te ma pataikė a ne. Ne veltui sako gi, kad muštas i pamojavimo bijo, o aš jau buvau įpratęs, kaip iš tokių bėdų išsisukt. Pabėgai, tai jau tuo momentu i kvit, o paskui jau kas bus tas bus...
       Gulėjau gal kokį pusvalandį, giliai kvėpuodams, kukurūzų miške, nes anie tais metai buvo rekordiniai išaugę, virš trijų metrų, o gal i da didesni.
       Pamenu sakydavo, kad joja brigadininkas ant arklio keliuku per lauką, o iš kukurūzų jo kareiviškos kepurės viršus tik kyšt kyšt, tik žvaigždė raudona žiba saulikėje i viskas...
      Tada atsikėliau i tyliai tyliai prislinkau iki lauko pakraščio, nes kukurūzai buvo prie pat namų pasėti, i mes juose ne kartą slėpynes žaidėm, tai staigiai susigaudžiau, į kurią pusę namo ait.
Niekur nedingsi, reikėjo sugrįžt namo, o i nuo tų verslų i bėgimų valgyt užsimaniau, kad net žarna žarną ryja i negi daba neprinokusiom kukurūzų burbuolėm misi. Na, kad da rudenį, kai tos burbuolės skanios pasidaro, tai kokią dieną i pratrauktum, bet paskui vis tiek namo pareit reiks, o gal i te da mani bilčius laukia, jeigu dėdė buvo užėjęs i mūsų žygdarbius mano tėvams papasakojo...
     Apsidairiau, kad kieme tyku ramu, nėriau prie netoli tvarto esančio prūdo, te pilnas lovys prišilusio vandens visada pripilts buvo. Daržiuko tvora aukšta žirniais, pupoms apsikarsčiusi, tai iš kiemo i nesimato visai...
Stvėriau medinį kibirą i davai pilti vandenį ant savęs nenusirengęs, paskui išsiploviau kelnikes i marškiniukus, tiek te tos aprangos vasarą i ir,  išsigręžiau juos i apsirengiau. Dažnai mes taip darydavom, kai po kokių vasaros darbų sugrįždavom. Tada, neskubėdams, negi daba lysi pats į žabangas, kaip vilks koks, kaip bus taip bus jau, to neišvengsi i savo atsiimt vis tiek reiks, nepirmas karts juk...
     Pripyliau naujo vandens į lovį gyvuliams, kiek buvau nulaistęs besimaudydams, šiek tiek apdžiūvau bedirbdams i nuėjau namo ,,drąsiai“ drebėdams...
      O te ramu ramu, kaip pas dievą ausį i niekas i nesužinojo to mūsų nuotykio, nes dėdė tądien nebuvo užėjęs, o vėliau matyt i pats pamiršo, o i pusbrolio nepaklausiau, kaip te jam tas verslo pradžiamokslis pasibaigė. Tik daba va prisiminęs i jums čia papasakojau, kaip viskas buvo, o po tokios pamokos daugiau kvit ,,batų“ gamyba buvo pamiršta, taip i užsiraukė verslininko gyslelė many i pusbroliui to vieno karto užteko....