Nežinau šitos taisyklės, pasitikslinsiu. O tai negalima sakyti, tarkim, prašau, duok? Hm... Tikrai pasitikslinsiu, pirmąsyk girdžiu.
Tikrai harmoningas darbas.

Jūsų paskliautėse ir papėdėse, jei taip galima išsireikšti, ryškinamas ar numanomas horizontas yra turbūt visada, bent jau dažnai, tik kalbama apie jį vis kitaip (tarkim, du pavyzdžiai – miniatiūra „Horizontas“ (proza) ir „Sakralus sąstingis“ (poezijos knyga „Spengia tylos kamertonai“). Galbūt komentaras atrodo įsikibimas į žodį, bet jau kažkada minėjau: kad galėčiau reikšti nuomonę apie atskirus kūrinius, stengiuosi susipažinti su autoriaus man prieinama kūryba plačiau. Taip atskirus fragmentus (kūrinius) galima geriau pajusti kaip pasaulėjautos, kaip visumos dedamąsias. Todėl šis horizontas ir pasirodė toks prasmingas. Čia jis laša po truputį, be garso, svaigina nuojautomis, grožiu, paslaptimi, nyksta... Galima sekti to vyno tekėjimą iki begalybės.
 
Akustika – akimirkos dabar ir amžinybės susiskambinimas. Tai momentas, kai prarandi amą, nuovoką, nes atsiveria ir valdo vidinė klausa. Pajunti ne tiek savo krisleliškumą, kiek Amžinybės didybę. Aišku, komentaras yra  nudvasintas vaizdas, bet bandau pasakyti, kad esant ne tiek konkrečioj (turbūt ir įkvėpusioj), kiek Visatos prieškalnėj, su tuo skambučiu susiliejama.
 
Dėl Prašau, įausk. Čia prašau yra atskiras (ne junginyje), taigi šiuo atveju prašau vartojamas tinkamai (blogai būtų prašau įspraudus kaip įterptinį žodį, pvz., įausk, prašau, mane).
Net nežinau, kaip baigti pasisakymą, todėl sakau, kad pritariu: vidumi harmoninga, žodžiais paprasčiausiai tikslu ir puiku.

Graži mintis palietė mane.