Santrauka:

Tęsėns... Iš Lionkavos krašta.

buva nusistuvėjė nu senu senovės.

         Dą Alyza senel's' buva aciminės, kaip Kopriu Jeronioms girdavas, ainonc gol't' kar̃t su vištom. Ne vien žiols baršc  srėbdams  devyniosdẽšimtės' sulauke.
        – U mãs, vaikԑ, – pasididžiuodams sakydava Alyzs, – ka i nuvaryt' už murele (žinojem' sava vieto – nepasisprečės' su viresnės', ka i baisė nurėjes spuksot' i pavakariukԑs senel' aplunkydavos' kaimyno), varvinom seilԑ i gaudem' kikvieno jū žod'. U par vis dumiaus buva, didžiaus' mysla i lika: Jeronioms apsnūdos's viošc acineš i lovo, a pats išpėdion  pas jas i kūtė.

        Bet' ka onkst' gulԑs, onkst' acikel's – galԑjė sulygt' ne vieno pudo rògiu, aba net' kẽleto sieku aviòžu. Gan grait kikviens to žinoje, neben't' būt buvės amžions išvėsel's'.

        Paliunyč' to ryto pakiorda pat' pirmutine. Mat, jau iš vakara buva susigalvojs ait' unt gastėn'čiu, i ka iš onkstos ryta lab'ė neužgaišt ruošdam   šeimynԑ  pusrėč's', turėje išsivirs kiaušiniu. Unt graitūju papjaustios cibuliuku (palangė jau didžiaus' kelmԑ sužėlԑ), sutaisios su gritėn'. Kas – šviežė mušta sviesta, nors duon i nebe piormos jaunystės (subato reiks kurt' peč' – prikeps  piolns blitials ragaiše su sėlenom, viso kalno kukuliu su aguonom, su var'šk', dą turiont' ciniãmuna -- imaišios), ne ponėš'k' – paval'gios.

       Unt geru pusdenu i jon parlԑks – kiek čė tol' tie Višeikė.  Parubežės' parubežės', pru Striugauska daržinė, par Murnika sodno ( gal nieks neužkal'bios, tadom jau susigaištu, negi pralԑks pru šal' netars ni žodže), pru Liknel'. Dą kel' apsidairimԑ už Mažuknos tilta – i vieto.

       Pasigava nu tvoros abidėv' milžtov's, jau buva belakiont par kiemo i kūtė , stakt, i sustoje:  mislije karvytė nunešt' duonos žiauberė, i visai išėje iš galvos. Reik' pamilԑt' givulԑl' – jaunoj piendave tiok vãka atsivede tok' boino teliukėl'. Par nakt' bos sustiprėjės', i šėnde vaikam bos didele rūpešče. Naujam gyventoj galvos vardo. Kikviens  bos garantuots , ka ją išrionkts bos pats gražiausis' Baužės' vaik.

      Palika viedors pri šulne, graitԑ ilake atgal' i gryčio, atrike abišalԑ, užbėre druskos žiupsėn' --karvytė bos gardžiou. Aidam par dor's' atgal' i kiemo, net  sugluma – a tiok nesivaidian. Jeigom būt subatos ryts – gal' jaunims ligi išnakčiu zirzina armoniko, u daba dainuodam' ain tiesė pri liuobos.

      I šun's šiteip skalėj. Atroda, nu Jurgaičiu pusės'. Gal' kas pas Jono atsibaladoje iš Muniūnu? Jurgaičiuks nesenė iš Kaunos  sugrįža, ti kožons daba nor'  iškamantinėt', sužinot' kaip tė tiarp tū mūru žmon's' given.

      Amtelԑje Sarg's. Viauks' žiurėdams i to pusė.
      Pritildydam šun', Brone suskuba: čiupt' už kliãmpkos i – kutė̃. Atkԑla gardele vartel's, palais teliuko tiesė pri Baužės', tegu pažind. U jon par to laiko pamiolš Žibė. Bet' pirmiou, pasicikavidam išlԑks už kluona, gal' atpažions kas čė šon's šiteip lodion. I ėdžs' pamete gabužėl' šiena, grįždam atneš glԑb' žolԑs, Alyzs dą priš miego , sake, papjove dil' ryta.

      Dil' visa pikta nu daržinės sienos nusikabina grėbėl', lig besiruošdam i didžiausio  kãrė.  I teip gė̀lė iš viosos krutinės kvėptelԑje, kaip tadom, ki lԑke nu violka ratavot' giriuku, ka jokė atijūnԑ  jei nebebūt baĩsus.        Patylԑlės pasuke pru vartel's', u už kampa – i kluons.

      Akurat! Vienmarškin's' priklydel's' – „patekė-ė-ė...  sau-u-la-l...“ – nudainuoj pru kluona galo.

      Negi  Zidor's'!? Negal' būt'! Negi tė jos...