Tyla. Pilkoj šviesoj
lyg rašaluoti valnalėšų lapai –
tiršta prigesus artuma.
Aš rankoje laikau
plunksnakotį jaunystės – drąsiai trapų –
prie balto lapo lenkdama.
 
Tikra – aš taip seniai joje norėjau būti
ir nebijojau, kad paklysiu tuoj.
Nors taip ilgai man ilgesingi vėjai pūtė,
dabar sustot joje labai bijau.
 
Kad taip ilgiau aš meilę
tylai išsisaugoti galėčiau,
per šaltą miglą brisdama.                                     
Kad taip dažniau ją per rasas
į rožinius laukus pakviesčiau –
sėkmingai lietųs poema.