Kol pabiro stiklo kamuoliukai į juodą dangų, o vakaras nupiešė tolstančią povo plunksną horizonte, iš juodaodžio vaiko baltų delniukų išslydo aukso fleita ir sudužo į tūstančius stebuklingų šukių smiltelių:

Grojo ir grojo tylūs lašeliai gėlių metalofonais,
Tolo jų aidas į Dievo rankas,
Bet suskambo suskambo ežero vargonai
Ir lūžo pusiau vidurnakčio sija...

Tyli vis tyli bijūnai, palinkę prie žemės.
Liūdi ir Sfinksas, gulintis po jais...
Om shanti, shanti, shanti — plaukė ramybė
Tolstančiais į nebūtį Nojaus laivais...

Vėl pakvipo bijūnai po saulės vonių,
Ištryško iš džiaugsmo šilumos šaltinis...
Taip Dievas piešė mandalas ant lobių skrynių,
Užremtų uoloje po akmeniu kertiniu.