– Ponediev šviontasԑ! Ponediev  šviontasԑ, –  su viosԑs vėjės'  į  kamaro  įlake besižegnodam Untose.
        Griūdam i kliūdam už pasienios' bele kaip suméstu rakandu, puola pri jau i teip mažԑ švieso begaudunče langa. Nebeišmanydam kuo jį uždėngt', nusiplԑše nu galvos atgal' atmẽsto skarẽlԑ, vieno kampo dusuodam šeip ne teip užkabina unt čiut užčiuopiamos viniãlės,  u su kiot kamp untrosios nikaip negalԑje pasiekt'.
        Bliuziãlԑs guzikėlė smulkučė – kol' atsisegios, gal' i nebespėt'. Dą karto timptelԑje jau atbrizgos' skepetos kampo. Mata – nieka nebos, par kojs išsinėre iš apatinės jubkiãlԑs. Pykdam pat' unt savės, ka unksčiou neprisiruše sutvarkyt' kamaros – gi būt užvėrs kokio gardyno – jubkialԑ už karbatku pakabina unt langa.
        Pasijuta, lig būt atsitvėrs nu visa jo išgosdinuse pasaule, lig būt rads didžiaus' prieglobst' sava kambarėle šiltam užpečky.
        Akimirko dą stuvėje galvodam, ka tiok netyč' patamsios' neužkliudytu unt luntynu sustatytu pudyniu. Balažin, kas dą terp jū y. Ka kok' krisdam tarkštelԑs, ti jau tadom, švionc Petrԑ, apsaugok, minkiausis' gars's sukels viosԑs šon`s unt koju.
 
        Par nugaro nusirita tokė šalt' šiorpulė: ligi kažkas vaikšta už kamãros dūriu.
        Untose susigūže, dešen' ronk, ka ni kvaps neišeit, užspaude burno. U širdiala teip ėme daužytis, ka, rodas, tuoj tuoj išpols iš on'tės, išsiverš su vios jos jaunom, katro teip kavoje kietԑ užsegiojs už gilԑtu bliuzelԑs karbãtku. Išsiverš i išlԑks kaip koks pavasare žiedu kvaps, u gal' mažuc' geltonsnaps' paukščiuks, katras žiodno ryto čirškėdava bèzdu kulyn' pri Untosės rūtu daržele. U Untosė, įsibaiminusio kaip palaukiu žviriuko, palioks činãjos, aplaistõ  kamãro su vios jõ užtikos' bėd.
         
        – Untose-e-e! – lig už pat' nugaros surika.
        Untanion tartom suakmenėje – vios sava esyb' suprata – api kamaro tiokrԑ kažkas slankioj.
        Kas daba bos? I kaip išturėt'?
        Širdiala dą labjou pradėje šukinėt' pu viso išsigondos' kūno, dirvonu akmenėlės' trinksėt' ti i vieno, ti vėl' i kito smil'kԑn'. Šiteip daužas, ka net toks silpnums užein, u kojs teip nukert, ka, rodas,daugiou nebeišturės . Born išdžiuva – būt pu ronk vandene pudel's – išgertu viso sklidino lig vioršos. Ne tiok pudel' – viso vidriuko.To, su katruo aidava aviečiu rėnkt'. U ka teip nors vieno uogo daba i burno kas idėtu! Tuoj palungvėt, tuoj pasidaryt ramiou ne tiok unt šėrdės', bet' i unt viosos dūšios.

        – Unto-o-os! Untose-e-e! Aš tavės neješkos'. Graičiou to pat' pas man' ateis'.