Argi mano delnuos tu radai kada nors vakarėjimą?
Aš jaučiu, kur esi, tarsi spindulį žydintis augalas.
Jau glamonės po oda ir jų nebeatima vėjai,
Atminties branduolių nei žiema, nei tamsa neišgliaudo.

Taip giliai į esybę tik strėlės Amūro įsiskverbia
Ir pabėgt negaliu — savas kraujas krešėdamas gaudo.
Aš tikrai ne šventa — abejojanti, klumpanti, klystanti
Ir į laukiantį delną varioką retai teįspraudžianti.

Tau reikėjo kažko, ko kiti manyje neatrado,
Gal delnų šilumos, gal naivaus, patiklaus neregėjimo?
Susitikom ir likom apstulbę, sustingę be žado —
Juk išaušom kartu, skleidėm pumpurus ir užderėjime.

O dabar? Kas dabar, mūsų vaisiai kai rieda, šaknijasi,
Kai sukumpo pečiai, kai neklusnios, lėtėjančios kojos?
Jau ne rankom laikau — mintimis ir jausmais apsivijusi.
Priglundi ir jauti, kai tu tvinksniuose mano aušroji.