– Būk žmogus, Gražuoli... Žmogus! Su dievais bendraut niekas nenori, kaip tu nesupranti. Nežinau, gal žmonės ir jaučia, kad lyg ir žmogus turėtum būt, bet tavo visa... esėsena... stumia visus, supranti? 

Gražuolis tyli. Pirmą kartą gyvenime tyli. 

– Moterys, aišku, limpa prie tavęs, nes tu iškalbą turi, marmūzė akim ganyt pritaikyta, „poniškai apsirėdęs“ nuolat... Bet žmogus... Žmogus niekad nemylės tavęs! Žmonės tokias antikines statulas tik įsimylėt gali, bet ne mylėt. Čia didelis skirtumas. Jie stebės tave, žavėsis neklystamumu, nuo tavęs jiems šiurpuliai bėgs per visus kūno lopinius, bet galvoj jų kaip blyksnio atšvaitas akyse liksi, jaudinsi protą, kol vėl kasdienio gyvenimo spalvos grįš, nė ženklo tavo švystelėjimo neliks nei galvoj, nei uodegoj. 

Gražuolio dėmesys sklaidosi, jei kur žiūri, tai lyg kiaurai. 

– Idealai nemylimi, Gražuoli... Jie išnaudojami, prievartaujami – žmonių protas naudoja jus kaip įkaitus savo psichologiniams poreikiams tenkinti. Vaikšto koridoriais išsišiepę, jūsų paveikslą galvoje visur tampydamiesi... Ir elektrytė per žarnyną nuteka vien nuo minties... 

– O žinai, kodėl nemyli? Todėl, kad meilė toks žvėris... Meilę šeria gailestis, silpnumas, maža kaltė net kartais. Kai visas racionalumas ir išskaičiavimas pasislepia kad ir, pavyzdžiui, už jos atlėpusių ausų. Ir tos atlėpusios ausys tokį terminį poveikį sielai turi... Tu niekad nesuprasi... Tokia lyg sutekėjusios arbatėlės šiluma pačius kojų pirštelius pasiekia. Arba kai ji žemėlapį visą laiką žemyn galva laiko ir aš nieko nesakau, nes... toks grožis. Kvailumas apskritai unikalus fenomenas – vienam žmoguj tūnantis gali pragarišką agresiją prišaukt, o kitam – tokį nežmonišką jaukumą... 

Gražuoliui iš po veido odos lenda rekordinė ciniška fizionomija. 

– Reikia nusimest tau tą gynybinę šypseną, Gražuoli. Ne visi aplinkiniai – priešai. 

Gražuolis draugiškai šypsosi. 

– Vis tiek kada nors tau tą kevalą kokia paprasta darbininkės duktė į šaligatvio trinkeles pramuš. 

Gražuolis mandagiai ištarė „ačiū“.