Kok spalvot i graž
Mūsų Lietuvėla,
Su didžiulėm giriom
I ežerės gėlės.

Su kalvom,kalvelėm,
Su srauniom upelėm
Mūsų Lietuvėla
Pat gražiaus unt svieta.

Sodžė su kryželės,
Patvoriuos gėlalės,
Žyd spalvotė, gražė,
Nosė rieč kvapelė.

Va babute un kraselės
Sėdž i kojėns mezg,
A senels raktel pajėmės
Kažko remuntuoj.

Mūsų Lietuvėla
Pioln įvairių tarmių,
Katruos vės suprantam,
Katrų neįkandam.

— Iš pa Utenas mes, —
Saka uteniškė.
— Pasvaliečė esam, —
Gėrdžes iš už miška.

Bėg tas laiks kėp vandens
Dziegors tiks išvien,
Nepamėrškėm ponė
Tarmiškė gyvent.