Žinojai, kad ne ryto švintančio aš laukiu, 
Bet galimybės atsibust šalia tavęs,
Ne blunkančių nakties žvaigždžių,
Bet kibirkščių tavajam žvilgsnyje, 
Ne alkio skristi, troškulio panerti, skęst,
Sode pražydusiam susiraizgyt
Šakų tinkluose, kilpose.
Žinojai, kad karščiuoju
Ir tavim kliedžiu,
Budėjai kantriai,
Besiblaškančios ištrūkti nepaleisdamas,
Kol nebeliko užkaborių neištyrinėtų,
Sielos paslapčių,
Kol pamatei, kaip šviečia
Laime nugiedrėjęs veidas.
Žinojai, kad ateisiu pas tave pati,
Atzvimbsiu tarsi bitė 
Į nektaro ežerą,
Tik to žinojimo tu negalėjai pripažinti, išsakyt —
Šventų dalykų teršti žodžiais, pabaidyti nedera.
Ar išsipildymas,
Kai atbundu šalia tavęs?
Aš nežinau,
Pakanka mums abiems,
Jog tu esi prigludęs.
Aušroja, švinta,
Tuoj žvaigždė užges.
Vėl nežinosiu aš,
Susapnavau ar iš tiesų tai buvo?