Liūdna pasaka, pasekta Jono Nebiliūno

Trečiąją dieną po algos
jis prisikėlė ir pamatė liūdną panelę.
Ji stovėjo su kūdikėliu ant akmens
pamynusi butelį, žvelgė į nueitą kelią
ir šluostėsi ašaras vienkartine nosine.
Aplink įkyriai zvimbdami skraidė angelai,
gėlėmis barstydami didžiąją M raidę.
Jau buvo pasibaigę mišparai,
todėl savo kūną jis paliko
ant stalo dar vienai parai.
Langas Indausas

2015-02-03 23:09:54

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): eglute7

Sukurta: 2015-02-04 23:13:19

Na ir satyriškai dosni vaizduotė!  :)

Vartotojas (-a): Pakeleivis

Sukurta: 2015-02-04 21:25:49

Tarpkultūrinės nuojautos gali nuvesti klystkeliu, kuriuo vaikšto Juozapota (be kūdikėlio) ir gražūs ponai (orig. Kiek ponų… Kokie jie visi gražūs…). Kitaip sakant, ir Jonas, ir Biliūnas, ir Liūdna pasaka. Yra  tų dvasinio skausmo analogijų, bet jų yra ir slavų bylinose, o šią pasaką seka šiaip Jonas – populiaraus vardo atstovas, įvairių savybių rinkinys, trečias brolis, raitelis puikus, kuris minimas ten, kur bėga ragana per sniegą nepalikdama pėdų, gal ir koks pusgyvis pažįstamas, reiškia, tikrai Nebiliūnas.
 
Buvo, nebuvo? Pasakos neatsiranda vien iš fantazijų, pamatas turi būti ir čia. Jis yra, nes, pasak liaudies išminties, trečią dieną prasiblaivius (be algos ir butelio tegul apskritai kaip stabilumo garanto) kyla baisus garas, gaudžia vargonai, vyksta regėjimai, kankina atpažinimo ir tikėjimo klausimai (šventoji pana ar kas nors iš savų).
Tai, kad naudojama vienkartinė nosinė, yra nuoroda į šiuolaikiškumą ir į tai, kad ne pirmas čia kartas.
Litanijos ir išbandymai baigiasi išaušus rarotų metui. Dvasia išlaisvėja.

Tai realybių, lingvistinės, istorinės-kultūrinės sąsajos.

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2015-02-03 23:50:06

Supratau – morge ir mišparai, todėl M didžioji :)))