***

bekraštė snaigių pieva – neišbrist
įkvėpt dangaus pūkuoto
šiurkščią naktį
kol švilpaus vėjas
pro plyšių akis
praeinančiųjų žingsniais
krūpčios gatvė
užstrigti vėl kokone atminčių
pagražinti sapnais
prisimeluoti
juk lyžčiot sniegą nuo delnų skanu
ir įsibrist lig pažastų
į gruodį
į švelnų šerkšną
šiugždantį šalčiu
į tuščią pilnatį
vienatvės tylų draugą
kurį apsikabinus nesvarbu
netektimis
tuštėjame ar augam
Iglė

2015-02-03 11:28:31

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2015-02-03 21:12:39

Ir dar plius giliai.... Ne dėl pažastų, giliai yra giliai. :)

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2015-02-03 19:45:36

kokios puikios metaforos, koks žavingas kalbėjimas, jausmingas ir gražus

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2015-02-03 11:54:54

Su gelmėmis minčiai.