Paklausykim abu vasario tylos,
susikibę už rankų,
lyg snaigės pūkinės
ore sklęskim tyliai.
Pro debesio šydą
kuklutis šviesos spindulėlis,
saulės zuikutis,
taip šykščiai šypsosi
žemei motulei.

Paklausykim abu,
lengvas šerkšnas
kaip supasi medžių šakose,
kaip ištirpsta sniege
baltas rūkas kaip pienas.
Pabraidykim po pievą snieguotą
ir dviejų širdžių plakimu
nustebinkim rūščiąją žiemą.

Dvi sniegenos lyg širdys raudonos
supsis obelų šakose,
nužvelgs pavydžiai
mūsų pėdsakus sniege.
Įkvėpsime vasario
šalto oro godžiai
ir vėl išnyksime tamsoj
lyg pieniškam rūke.