A kaip narėč aš išdainuote dainelas.
Unt pilką akmeną, keip kalną, atsistojus.
Priklaupt unt parudavusias liūdnas žalas.
Kai spalgenas unt samanėlių patalėlį klojas.
 
Inkvėpčiau rudenią arimą šviežią kvapą.
Smelalį birinčiau keip auksą smiltelas.
Kai vėjas plėšt na medžių paskutinį lapų.
Ir traukyt šlapias rudenią vežimą vadelas.
 
Ilgai da pastavėč aš kryžkelaj gimtines,
Kai rudenia laukai pilkai nudryži.
Kai liūdesys, keip upej undenys  ištvinį,
Ir verkia pakelėj jau be žmanių paliktas kryžius.
 
Nuaič aš pre pačias gražiausias upes.
Ti  skumba akmenai, kai upe teka.
Man da tarme sava gimtoji rūpe.
Da mūsų kaimi šiteip žmones šneka.
 
Sulįstų liūdesys žalėn keip upej žuvys.
Suverčiau poterkas šermukšnių vuogų.
išlįstų iš dungaus letaus ležiuvis.
Be vasaras parėdnių pievas būtų nuogas.
 
Bet laikas lakia, keip šuva palaidas,
Ar keip senelas bičių pilkas debesys.
Ir nepagausi ja- nulaks keip aidas,
Keip vėja gūsis, pralėkįs pra ausis.
 
Gal rasč žalėj ratuotų bičių korį.
Varvėtų ilgesys medum par pirštus.
Ir atžymėtų širdes kalindoriuj,
Kad rudenį ne tiktai gėlas, bet ir dainas miršta.
 
Priglusč aš prie apraudotas abelas.
Sudžiūvį šakas man paglostyt plaukus.
Ir niekas manįs šiteip nemyląs,
Kaip abela laukine tėviškes palaukej.