Pasidabruotą mėnesienos naktį
Šešėlių tinklas driekiasi sode
Ir nebereikia žiburio uždegti,
Daugiau jaučiu, negu matau tave
Iš salsvo kvapo, kiek šiurkštokos sodos,
Prisilietimų, pulso, bučinių,
Kurie it stirnos, grįžtančios į sodą,
O tu kuždi, kad prieblandoj šviečiu
Tau it žvaigždė, nukritusi į glėbį.
Ką besakyti? Tik apkabinu...
Tarytum žuvys liekame gulėti
Sidabro naktį po šakų tinklu.