Kylam paukščiais per aušrą vėjuotą,
Ir žirgais trypiam auštančią rasą.
Rūko apklotą, pilką, miglotą,
Kaip nakties paslaptingosios tąsą.

Dienos sunkios, ne tobulas būvis,
Vakarai ilgi, kaip ir laukimas.
Neapsakomas fizinis krūvis,
Nuo vaikystės sugriautas likimas...

Bet viltis niekada nepražūsta,
Ji sparnuotą pasąmonę šildo.
Kai sunku niekada nepalūžta,
Prisiglaudžia, paguodžia, nutildo.

Mes išliksim kaip laikas išlieka,
Kaip išlieka žievė ant kamienų.
Mes ištirpsim, kaip sniegas išbėga,
Upeliu ant nupjautų ražienų.

Pasiklyskim ir vėlei pareisim,
Per iškirstą beržyną... Taip drąsiai,
Meilę, šilumą rudeniui skleisim.
Kursim aukurą mylinčiai dvasiai.

2006 09 26