Pažiūrėk, kaip gražiai
vasario snaigės valsą šoka,
ir krenta vyšnių žiedlapiais žemyn.
Ar mes abu užduotą pamoką išmokom,
pakvieski šokiui tu baltam mane.
Mes suksimės abu už rankų susikibę,
lengvas vėjelis plaukus man kedens,
balta ledine skraiste apsigobus,
o šiltas rūkas pievoje plevens.

Pažiūrėk, kaip gražiai
mažos snaigės byra iš dangaus,
jos šypsosi ledine šypsena balta,
apsnigo mano plaukus taip lengvai,
bet man nešalta, man nešalta.

Pažiūrėk, kaip gražiai
aš šypsausi ir akys man švyti.
Pažiūrėk, pažiūrėk,
tegu snaigių baltų plaukuose
man pavydi.
O mes sukamės, sukamės, sukamės
balto sniego baltam patale,
o mes šypsomės, šypsomės, šypsomės
saulei, vėjui ir snaigėms,
kurios nusileido šile.

Pažiūrėk, kaip gražiai
žiemos saulė danguj ritinėjas,
jos šilti spinduliai
atsispindi šarmotam lange.
Pažiūrėk, pažiūrėk
abu esam be galo laimingi
lengvo valso žingsniu žengdami
ir iš ryto, per pietus,
ir vėlai apsnigtam vakare.

Pažiūrėk, kaip gražiai
vasario snaigės mums valsą šoka.