O žodžių kibirkštys jau gęsta sieloj,
kadais kalbėjau, o dabar tyliu,
ir kuo aptvarstysiu tą nebuvimo gėlą,
kai brastos, vienos brastos, nors buvo taip gilu.

Manęs jau nesama, kas pasiglemžė vėjus,
kur nešė, supo, taip svaigindami jausmus,
buvau aš panašus į ugnį Prometėjo,
dabar tik nykios tamsumos, ir tos many uždus.

Ieškosiu žiežirbos, dar kibirkšties, dar žvakės,
dar oro gūsio taip gaivaus,
nes visa, ko esu kelionėje netekęs,
manęs nei atgaivins, nei šildys, nei priglaus.

Tiktai nakty dar švies man mielos it žvaigždynai akys,
ir veidas mėnesio mane kažkur dar šauks.