Manai, kad tyčia iš nuvargusių delnų
Trupėti dulkėmis būties turtus paleidžiu?
Juk tai užuominos, kad jau negyvenu —
Kasdien atsakymų žvalgausi tarp taškų bei raidžių.

O ten tyla. Dažnėja de javu.
Ir kąsniai sprangūs it kiekvienas — nuodas,
Ir sapno upės gilios, be krantų,
Ir šąla kūnas, nors tikrai ne nuogas.

Tai išsiskirstymas į sudėties dalis,
Puota likučių kirmėlėms bei varnoms.
Tik nemanyk, jog sulaikyt gali,
Kas pro tarpupirščius pažyra arba varva.

Droviuos savęs, kai tu šalia budi,
Tačiau ir noriu, kad ilgiau pabūtum.
Neverk, prašau, kol tavame glėby —
Lašais brangiausias gyvas jausmas kupa.

Sakau tau Būk. Kas dar mane sapnuos,
Atmins ir šauksis, kas prakeiks ir garbins?
Didžiausias turtas jau nebe delnuos,
Tai tik kartojamas it aidas dulkės vardas.