Nedaug pasiėmei, tik vieną mano dieną.
(Labai tikiuosi, kad ne paskutinę)
O kas po to?
Po to ir vėl už sienos
Lyg per tą dieną 
Nesusipažinę,
Nesusirūpinę, 
Nei girdintys, nei regintys,
Nei į sapnus
Netyčia neužklystantys.
Tai kam ėmei
Tą brangų laiko gabalą
Ir leidai jam
Lyg nevertam nukristi,
Sudužt, ištirpti,
Būti dulkėm pustomam,
Atmintyje 
Šviesiais aidais nevirpantį?
Kamputy lūpų
Šypsena netrūkteltam
Ir nesustingusiam
Pirštu prie savo smilkinio?
Nusiramink.
Tau dieną dovanoju.
Po šito nuosprendžio
Lyg niekas nepasikeitė.
Dabar pati apie tave galvoju —
Vienos dienos susitikimo įkaitė.
Dairaus tavęs 
Ir žvilgsnis išsiblaškęs
Lyg ką svarbaus
Tau pasakyt norėčiau.
Gal kažkada vėl susitiksim gatvėj,
Kad laiko sau daugiau nebeturėčiau.
Lai dūžta, pusto,
Lai į smėlį geriasi,
Lai kraują judina 
Ir lai sapnus nudažo
Viena diena...O buvo šitaip gera,
Kad amžinybės su tavim per maža.