Kyla rūkas, apšarmoję medžiai miega,
raudonos sniegenos lyg sode obuoliai.
Tu apgobi pečius šerkšno skara
ir šluostai ašaras,
jos greit nudžius.
Klūpi prie balto kelio,
į plaukus vyšnių žiedlapiais prisnigo.
Bučiuoju rankas tavo,
o akyse sužvilgo
ledinė stiklo ašara.
Jau neužilgo
išauš šarmotas rytas,
raudonos sniegenos
sode giedos
ledinę giesmę.
Ir vėl viltis iš rūko
mums nušvis,
ir vėl tik džiaugsmas
rausvins skruostus.
Rankas tavo bučiuoju
kartu su sniegenos giesme.
Ir ritas ašara į sniegą.
Žiema ledinė
tirpsta širdyje.