Po nemeilės ledu jei ir buvo kas gyvas, užduso.
Kūną traukia į dugną balastas sunkios nevilties.
Įsistversi į ką? Taip toli viksvų kupstas nuo kupsto!
O ir gyvas vanduo į šaknis ne rytoj sutekės...

Laukti maža jėgų. Be patoso silpnųjų finalas.
Gailestinga žiema — po pusnies drobule užmiegi.
Snyguriuoja lėtai. Atsitraukia atodrėkis. Šąla.
Žiburiai tolimi ir kaip vienas visi svetimi.

O namuos — pragaruos šaltus pelenus žarstantys vėjai.
Ko ten eit? Ko sugrįžt? Ko bedrumsti ramybę vėlėms?
Kam beskųsies dabar, kad save nepatogiai padėjai?
Trauk už čiupros save ir šiukštu to neperleisk kitiems.

Vardan ko? Aš žinau. Patarimais turtingas portretas,
Teko skęsti ir man, bet plakiausi, taškiausi, plaukiau...
Kas būty pastovaus? Viskas kinta, kas greit, kas iš lėto.
Buvo laimės tik tiek, kiek pati susikūriau jos sau.

O ledai? Jie ištirps. Kas pavasarį pusnys sunyksta.
Tolimi žiburiai? Jie ne kūną sušildo — svajas.
Išsiveržt iš savęs — tai tikrasis ryžtingojo tikslas.
Jeigu pradedi degt, tai tikrai bus neduota paskęst.