Nusileido drugys ant apšalusio mėlyno lango.
Jį išeinantis verkiantis sausis paglostė ranka.
Krištoliniai sparneliai vis plakės į žėrintį dangų,
Kur viliojo šerkšnu sužibėjusi medžio šaka.
 
Pūkų snaigėm minkštutėm likimas jam mojo.
Tarsi burė baltoji į priekį ranka ištiesta.
Bet į nežinią baltą pakilti, nuskristi bijojo,
Kad įdurs jam pikta ir laukinė dygi radasta.
 
Ant vienintelio apsnigto radastos krūmo
Nusileido pavargęs, sušalęs į ledą drugys.
Spygliai degino alpstantį, stingstantį kūną,
Bet ar siela, ar sužeista siela pagys?
 
Ar išsaugosim sužeistą margąjį drugį
Ant delnų taip švelniai suglaustų.
Nors ir rankos viduržiemio šalty sugrubo.
Krištolinis drugelis — tai tu.