Renku spalvas rudenėjančiam vieškely pasiklydusias,
kregždes išlydžiu rytiniu kuždesiu palydėdama:
„Sugrįžkite, mielosios, tik ne po mano langais“
Ir skrenda jos, nusinešdamos įkyrų  kvykavimą,
įstrigusį giliai ausų būgnelių prieigose,
ir plevendami ore voratinkliai bobų vasarą žadina.

Sujauktas pievų patalas, tik pageltęs praeities puslapis,
maitina nostalgiją ir sirpsta ji it rausvaskruostė uoga
ar jaunamartė paskutines jaunas dieneles apraudanti.

Geriu vėsą rytais ištroškusi ir pasimėgaudama,
maudausi dar kaitria saule glostydama dieną,
o vakare surenku šilumą ir slepiu ją po šąlančiom kojom.

Ar ilgai išlaikysiu?