mano mėlynos sutemos artinas
įsileisiu jas vakaro guolin
nyksta kontūras veido toks artimas
jis lyg sapnas takais išgaruoja
atminty tiktai žodžių brydės—
dulkių pusnys mintį užbarsto
tik ir vėl atmintis atryja
mūsų laiko vaitojantį karštį
žvakės juokas į sutemą plinta
ir šešėliai juodais kostiumais
man neleidžia giliau įkvėpti
tik į gyvastį akmenį siuva
taip lėtai sukas vakaro varžtai
atspindžiais žongliruoja vieškelis
langines vėjas šelmiškai varsto
na o aš lyg peiliu paskiepyta
rodos norisi viską pamiršus
gal per greitai šiąnakt užtrokšti
tiktai miego bitė sušvirkščia
migdomųjų didelę dozę