Tai nutiko dieną prieš Kalėdas 1979 metais. Ne. Visa tai prasidėjo daug anksčiau. 
Kovo mėnesį mums gimė sūnus. Kolūkyje nebedirbau, auginau vaikelį. Ne kartą kolūkio pirmininkas ragino stoti mokytis į neakivaizdinį žemės ūkio technikumo agronomijos skyrių. Ilgai svarsčiusi pagaliau apsisprendžiau ir nuvežiau dokumentus. Su nerimu laukiau stojamųjų egzaminų, o paskui su dar didesniu nerimu laukiau atsakymo dėl priėmimo. Savaitę prieš Kalėdas gavau atsakymą. Aš priimta! Sausį prasidės pirmoji sesija. Vyras labai susinervino. Jis nenorėjo, kad mokyčiausi, dar labiau, kad net trim savaitėm išvažiuočiau iš namų. Slapta tikėjosi, kad neišlaikysiu stojamųjų. Tad dabar pareiškė:
— Arba nevažiuoji mokytis, arba skiriamės!
— Skiriamės! — atsakiau.
Pasiėmiau sūnelį ir parvažiavau pas tėvus. Tėvai mielai sutiko padėti. 
Kūčių vakarą užmigdžiusi sūnelį ir pati nejučia užsnūdau. Sapnavau didelį stalą, nukrautą valgiais ir gėrimais. Aplink jį sėdėjo daug nepažįstamų žmonių. Ir aš sėdėjau kartu su jais. Valgėm, gėrėm, kalbėjomės, juokavom. Labai gerai įsidėmėjau visų veidus, jų rūbus, ant stalo sudėtus valgius, net lėkštes – visas skirtingas. Kiekvieno žmogaus vis kitokie stalo indai. Mėsa, mišrainės, konservuotos daržovės – stiklainėliuose. Išties keistai atrodė stalo serviravimas...
Pabudusi ilgai galvojau apie tą sapną. Net po kelių savaičių puikiai prisimindavau visas detales. Tik neprisiminiau, apie ką kalbėjomės. Nė vieno žodžio. Rodės, sutikčiau gatvėj žmogų iš sapno baliaus, tuoj atpažinčiau. Deja, neatpažinau. Bėgo dienos, kupinos darbo, mokslo, įvairių rūpesčių. Pamažu pasimiršo sapnas. Netruko praeiti treji mokslo metai. Praėjo ir baigiamoji sesija. Ryt dar kelios paskaitos ir dviejų savaičių pertrauka. O po to egzaminai ir mes diplomuoti agronomai. Sėdėjau viena bendrabučio kambary ir mąsčiau apie rytdienos kelionę namo. Kažkas pasibeldė ir, man nespėjus atsakyti, prasivėrė durys ir įėjo du kursiokai su didžiule puokšte lauko gėlių. 
— Sveikiname su dvidešimt penktuoju gimtadieniu!!
Buvau maloniai nustebinta. Padėkojau ir pakviečiau visus į parką po ąžuolu „puokštės pamerkti“. Susiradau kambariokes ir suorganizavau jas padėti man paruošti šampanvakarį gamtoje. Po pusvalandžio smagiai šurmuliavom po garsiuoju Oginskio ąžuolu. Gėrėm šampaną, naikinom pyragą, gardžiavomės saldainiais. Nė nepastebėjom, kaip atslinko neprašytas juodas debesėlis ir prapliupo liūtis. Trenkė perkūnas. Mes, kas ką pasigriebę, paknopstom, taškydami balas lėkėm bendrabutin. Ten prausėmės, keitėmės sulytus rūbus sausais ir juokėmės juokėmės be jokios priežasties. Balius iš po ąžuolo persikėlė į vyrų kambarį. O ten jau iš anksto buvo sunešti stalai, sudėlioti valgiai ir gėrimai. Indus nešėmės kiekvienas savo. Visi susidėję, kas ką turėjo, suruošė man šventę. Prieš porą mėnesių buvau palaidojusi tėvą, tad nuolat buvau prislėgtos nuotaikos, liūdėjau netekusi brangaus žmogaus. Mokslo draugai nutarė mane prablaškyti ir suruošė man  gimtadienio šventę. Sėdėjau tarp jų lyg ant adatų. Man vis rodės, kad čia esu jau nebe pirmą kartą. Janina, Stasė, Eugenija, Vidas, Antanas, Valius, Vidmantas, Aleksas, Staselis, Vytautas. Kada dar su jais taip sėdėjau? Pernai? Per žiemos sesiją? Ne. Tada nebaliavojom. Dairiausi vogčiom ir negalėjau patikėti savo akimis. Negi visa tai jau mačiau, patyriau? Jaučiausi lyg žiūrėčiau jau matytą kino juostą. Ir valgiai... aname stalo gale turėtų būti grybų mišrainė su silke. Labai gardi. Neištvėriau. Pakilau ir nuėjau pasiimti to stiklainėlio. Tikrai! Ten ta pati mišrainė, kaip ir aną kartą. Kokį aną? Kada tai buvo? Ar buvo? Buvo. Tik tada aš nežinojau vardų, nežinojau, kas jie, buvau svetima. Dabar aš sava, mylima ir gerbiama. Kur? Kada visa tai jau buvo? Kalbėjau, valgiau, gėriau ir vis stengiausi prisiminti, kada tai aš jau mačiau.  Vienu tarpu išsigandau, kad gal būt kraustausi iš proto... ir lyg žaibas sušvito atminty: sapnas! Prieš trejus metus Kalėdų išvakarėse aš šitą pobūvį sapnavau! Atidžiai peržvelgiau žmones. Taip! Jie sėdėjo ta pačia tvarka, kaip tada sapne. Valgėm tuos pačius sapno valgius, gėrėm tuos pačius gėrimus. 
O dabar Valius turėtų išmesti taurelę, — prisiminiau.
Ir taurelė iškrito iš Valiaus saujos.
Vidmantas pasiūlys dar parnešti degtinės iš taško, bet prieš tai aš išgersiu visus likučius, — vėl prisiminiau ir nusijuokiau. 
Staselė pasilenkė prie manęs ir paklausė:
— Kas? 
— Nieko, — atsakiau, — tik tuoj Vidmantas eis dar degtinės, nes aš viską išgersiu.
— Nepaistyk niekų, — suirzo Staselė, nes žinojo, kad aš niekada nepadauginu. 
Po eilinio riebaus anekdoto ir juoko bangos bei plojimų Vidmantas pakilo iš savo vietos, peržiūrėjo butelius ir pasakė, kad „vsio“. Atsargos baigėsi. Bet jis parnešiąs dar iš taško, jei kas nors likučius (o tai 220 ml pilna stiklinė) išgers be atsikvėpimo, užkąs tik svogūnu su druska ir nesubloguos. 
Stovi stiklinė vidury stalo, visi kalbasi, niekas jos neima. Galvoju, neimsiu nė aš. Dievaži neimsiu. Sėdžiu, klausausi, juokauju su visais, skeliu anekdotus. Tokių man netrūksta. Pasakoju ir savo nuotykius, iš kurių juokas plūste plūsta. Slenka pusvalandis ir dar ketvirtis valandos. Tik jaučiu, kaip nevalingai išsitiesia rankos ir pasiima stiklinę su degtine. Stiklinė sukasi pamažu tarp pirštų. Noriu pastumti ją atgal tolyn, bet nepajėgiu. Kalbos tyla, tyla, kol ta tyla pradeda spengt ausyse. Pakeliu stiklinę prie lūpų ir geriu mažais gurkšneliais lyg vandenį. Į mane žiūri daug porų akių. Lūpos tyli, neprasiveria, visi sustingę stebi mane. O ta degtinė visai skani. Švelniai slysta gomuriu ir šilta srovele nuvirvena skrandin. Statau tuščią stiklinę ant stalo. Kažkas paslaugiai paduoda svogūną su druska. Pamerkiu druskon ir dedu burnon. Nieko skanesnio nesu valgiusi. Taip pasigardžiuodama sutriauškiu visą. Tik dabar pratrūksta valiavimai ir plojimai.  Vidmantas be žodžių ropščiasi per langą ir eina į tašką. Mano sapno prisiminimai baigiasi. Prasideda girta tikrovė ir aš smingu į naują sapną, kuris baigsis nelabai maloniom pagiriom, kurios atminty išliks ilgai ilgai ir atgrasys nuo tolesnių pasigėrimų. 

Tai iš tikrųjų buvo mano gyvenime. Ir sapnas, ir mokslas, ir sapno pasikartojimas tikrovėje. Iki šiol nesuvokiu, kaip galima susapnuoti tai, kas dar tik bus? Ir negreitai?
O Jums ar nėra taip buvę? Ar neteko susapnuoti ateities?