Pasklido dienos tartum nužydėję pienės
Ir laukia atpučiant skirtos lemties.
Pakils pūkeliai debesys – neliks nė vieno –
Taip tartą tavo žodį nulydės.

Pakvimpa laime pradalgiai žali jaunystės,
It rasomis pražysta stagarai.
Dar palei upę tarsi vakar basa braidė
Gal baimė nusiskint tavo gėlės?

Nepamatei, kaip vakaras pravirko tąsyk –
Įklimpo balta vėtra plaukuose,
Ir rytas tau pakvips lyg pienės pūkas vangiai,
Net nenustebins ir pati delčia.

Gyvenimą nulis ir man kaip lietų, MAMA
Netyčia dar palies slenksčius – liūdės.
Žvaigždė it vystančius linus matyti lemia
Tave šalia begriūvančios stoties.