Menu aš naktį tylią, šviesią,
Sniegu dengtas pušų šakas,
Taku per mišką ėjom dviese
Ir spaudėm viens kitam rankas.

Mums miškas pasaką šlamėjo,
Girdėjo ją tyli naktis,
Girdėjo ir nurimęs vėjas,
Ji krito tiesiai į širdis.

Mes pasiklydom, neradom tako,
Bet buvo taip krūtinėse ramu.
Išgirdau, kaip pušys tarsi sako —
Jei džiugu, neskubėk pasiekt namų.

Nelauktai pamatėm savo kelią,
Bet ėjome iš lėto, neskubiai.
O širdyse tarsi šilta ugnelė
Švytėjo miško pasaka gražiai.