Atlydys įžūlus ir jau nieko daugiau nesimato,
Tik girdėti kaip traška po kojom akligatvių upės,
Kaip prieš srovę įauga sniegai ir ledinės granatos
Sprogsta lūpų kampučiuose, šitaip išmokstame būti

Ir laižytis žaizdas, aštrūs kirčiai užgrobia taikiklį,
Tai ne lašas po lašo, kaip tąsyk, dabar nebeskauda.
Įrandėjusiais žingsniais išeiname nesusitikti,
Suklastota kryptim, už savęs, nepasivejant raudai

Ir užlyginus pėdas, kad jausmas daugiau neatsektų,
Kaukia baltas mėnulis virš miško į atlydžio guolį,
Skilę vyzdžiai taikiklyje kantriai jaukinasi naktį,
Kol  kvėpuoja žiema į gyvenimą – nepasiduodam.