Nuščiuvo medžiai, kai vargonais vėjas grojo.
Suklykęs nakties paukštis nunėrė į tylą.
Tarsi miražas skleidės tavo siluetas tolumoje.
Nuo upės tirštas pievų rūkas kilo.
 
Neprakalbinau tavęs, kai naktis meldės rytui.
Sukrito žvaigždės į juodas nakties klostes.
Viltis- kaip smiltys. Man vienai diena nušvito.
Ne tavo rankos, o tik saulės spinduliai paglostė.
 
Nubudę ryto paukščiai medžiuos pasirąžė.
Tyla juk žudo, o tu viską, viską atmeni.
Taip laukiau nors žodelio trupinėlio, mažo.
Prakalbinčiau lengviau gal pilką laukų akmenį.