Tu — motina. Tu mano kelio starto juosta.
Tu tartum žemė, subrandinusi gyvybės grūdą.
Tavęs nėra — ir man dangus pajuosta,
Ir ilgesys tartum akmuo užgriūva.

Ant tavo kelių buvo man vieta saugiausia,
Tavo lopšinė — lyg lakštingalos giesmė.
Tu — saulė man padangėje skaisčiausia,
Šaltinio tu skaidriausioji versmė.

Taip neilgai mes būname maži vaikai,
Gyveniman mus pašaukia keliai vingiuoti.
Mes motinas prarandame, dažnai
Nespėję joms už viską padėkoti.

Tad šiandien būki tu labai labai laiminga,
Mane nešiojusi, maitinusi krūtim,
Atvėrus man gyvybės burtą paslaptingą,
Džiaugsme ir negandoje buvus su manim.