Gyvienimas – ti didelis kolnas, sudeliotas iš kelių gyvienima dalių: pradžių pradžia, gimimas, kūdikyste, vaikyste, junyste, branda, senatve, smertis. Ir žėdnam to čėsa tarpsnyj yra susplintavoji roznas prablemos, klopatai ir džiaugsmy. A ir pats kolnas žėdnom žmogui skirtas vis kitoniškas: skirtinga aukščia, skirtinga sudetinguma. Ir ne tik. Kožna gyvienima dalis susideda da iš atskirų skadų, katrie būna gegužėti kaip genelis: raznų spalvų ir atspalvių. Gyvienimas priklausa ne tik na atsineštų genų ar prosenelių užtarnauta gerų ir nedorų darbų santykia, kaip dabar sokama – karmos, ale ir na gyvenamas vietas, šalies ar net čėsa epochas...

     Yra teip kaip yra. Niekas nežina sova pradžių pradžios, niekam neloista pasrinkt sova tevų. Sokama, kad gimsti pas takiuos tėvus, kakių jesi vortas. A nūdnastis apninka da net negimus. Kažna koks gi bus tas gyvienimas pa gimima? Pagrindinė prablema – būti ar nebūti, lais tau gimti ar nelais? Unksčiu ti tų prablemų beveik nebuva: katrom ju buva duota pradžia, tom ir nuosprendis – būti! Užtat ir braliukų ar sesulų buva aplink pečių ailes trys...

     Vaje, koks gražus ir spalvotas šitas pasaulis! Kaip čia šviesu! A kakie garsy ir kvapy! Oi, koks šiltas pirmutinis momas bučkis! Kaip dalikotniai tėtis glosta mona galvelu! Kakios geras ir demesingas okys vis žiūri in mani. Ir kiek daug ciocių, dėdinų! Gol čia susrinka visa pamilija manįs pažiūrėt? Ale indomu, kaip gi mani pavadins? Ai, kaip pavadins, taip nepagadins. Svarbu, kad tų vardų sergėtų aniuolas sorgas ir dėl to varda manįs paskum niekas nešidytų. Maž šitam pasauly nebėra prablemų, ba mon belieka tik šypsotis, volgyt ir miegot.

     Ir kas čia doras su mona balsu, kad vis noris kartot kokius ti garsus: „M, m, ma-a“. Suskaupiu ir da rozu pakartoju: „Mam-ma“. A moma kokia patenkinta! Kažna kol visi voikšta in dvejų kojų, o aš vis šliaužioju keturiom? Raikia pabrobavot ir mon. Oi, nugriuvu! Nu da rozu paprobavosiu... Išeina! Aš ju ainu! Tai štai koks tas pirmas gyvienimi žingsnis. Kiek džiaugsma visiem! Kaip noris visku pažint, kožnu doiktu pačiupinėt, pravieryt kas sudėta šiuplėdoj... Kaip mon viskas indomu! A kaip pasiekt, jegu viskas teip ukšty sudėta? Raikia užlipt in zaslaniuka. Oi! Bumpt! Va, ir prasdėja gyvienimiškos prablemas...

     Et, glupstva takios prablemos. Basakoje vaikyste prabėga nerūpestingy, besbovijant su pudbelu ar lalytem. Ir raikia tik džiaugtis, kad gimei čia ir dabar, šitoj epochaj... Va, mona dedukam ir babutem vaikyste praaidava, sekiojunt paskum žusiokus ir paršiokus. A mon belika ganyt tik juodas avelas baltoj lunkoj... Ir tas čėsas teip lėty aina... Ech, kaip gi noris kuo greičiu užaugt...

    Nu, a studentiškos dienos nudoža gyvienimu ružavom spalvom. Kiek planų ateičiai! Kiek svajonių! A da ki širdela suspurda kriūtinėj na jo skvarbaus žvilgsnia... Pirma meila, pirmas bučinys... Junystes gyvienima skadeli ne tik ružavi, ale ir tropūs, kaip stiklini... Ki tas, tadu rodas vienintelis ir nepakartojamas, nuveina pre altoria su kitu, ti gyvienimas tiesiog sustoja...A kur da neišlaikytas agzominas... Ale viskas praaina. Pa juoda gyvenima dryžia ataina ir švesesnis čėsa tarpsnis. Abipusė meila pakelia ligi pat debesų, ki laimes paukšte ju runku pasiekiama. Rodas ir saula kiteip šviečia. A kų ti šnekėt ape atskridusius busilus pilnais snapais! Tas vilties ir lūkesčių spindulėlių pirmutinis klyksmas užudega pa nauju možu žvaigždelu dunguj... Ale ir gražiausiu gyvienima metų tarpsnį vėl užtimda pilkšvi debesys. Kaip patropyti surost takį dorbu, kad onas ne tik palingvintų pragyvenima noštu, ale ir teiktų paguodu ar nat taptų hobiu? Kaip nepasdaryt skadeliu tiem, katrie lipa par kitus, trokšdami tik sova geroves? Kaip dorus vaikus užaugint, kad jų pačių dūšia nebūtų pripaškudinta ir onys kitiem nepridarytų zbitkų? A kur da jų ir sova tėvų ligos? Nukrenti keliais skadeliais žemyn ir viskas nusdoža juody, ki tėvy išeina tiny, iš kur da niekas nesugrįža... Lieki kaip medis be pagrindinių šaknų...

     Ir va, pasiektas da vienas gyvienima skadelis. Vaiky užauginti, sovas stogas virš galvos, sovas sodas, sovas dorbas... Ilgy ir sunki kopus ukštyn ir klupus, a rozais ir kritus žemyn, pats čėsas atskvėpt in gyvienima kolna viršūnes: pasdžiaugt nuveiktais darbais, apsispakajint ir pasgražėt viliojunčiais toliais, pamįslyt, kų da možna nuveikt, kakias gyvienima apmilkas da možna ištaisyt... Rodas tuos tris didžiuosius gyvienima dorbus padariū: sūnų užauginau, medžių daug prisodinau ir šiakių takių gryčelu susirenčiau, ale kiek da daug gyvienima plona punktų lika neįvykdyta. Ir dūšiaj neramu, kad pa šitiekas metų aplink mona brungiu šalely vėl pradėja žvangėt ginkly. Čia ti baisus klopatas! A soka, kad ni viena žmanių karta nepragyviena be kara. Noris turėt vilties, kad to nebus. Maž mūsų tevy ju išpirka šitu nelaimi, potys pergyveni net du karus?

     Mon rodas, gyvienimui pervirtus geroky in untru pusi, galėtų būt pats gražiausias gyvienima skadelis. Jesmi laisvas kaip paukštis užtarnautam pasilke, gali važinėt pa visu pasaulį (žinama, jegu turi už kų),  šeimyna nuolat plečias anūkais ar nat proanūkais. Ale kur tau! Čėsa par akis, a niekur nebesuspėji – nebėr spartybes. A gol čėsas dabar greičiu aina? Čia tik nučežėja rausvalopis ruduo, a oras ju kvepia pavasariu. Tik kaip vokar liepas varvino medų, a šindeij – stovi lyg nuotakos pa šarmotu šydu... Rodas da teip neseni buvy jauna ir graži, a dabar, kad nesmarkočint, pra zerkolu praeini nat nepasižiūrėjus, ba iš tiny pasižiūri beveik nepažįstama susraukšlėjus ypata. Vokar sapėja runku, šindij – koju. Ir širdį vis maudžia, kad mūsų daug, a va, stolas par platus. Ir byra graudžias ošaras, kad vaikom nebeliko vietas gimtojaj šalelaj...

     A ki na gyvienima kolna prodedi riedėt žemyn nat su pagreičiu, supranti, kad tiek da darbų nepadaryta, tiek da planų neįvykdyta! A čėsa ti nebėr. Nebeatsimeni, nedamoty, nedagirdi, nebėra kur nesopa, spėkos mažėja, a nuolatini draugy – gronga ir akuliory. Bedunte burna, kaip pradžių pradžioj, pripažįsta tik koši, a iš kožnu dienu išgeriamų tablečių krūvos gali susvert karolius. Jesmi našta sau ir kitiem, nebėra gyvienima džiaugsma, jautiesi vienišas, nors jesmi ir ne vienas...Nebepotravoji, ki kas palaika nepritamnu... Senotvė turi net gi sovu kvopu, nors gali tu praustis par dienu ir pa kelis rozus. Ki gyvienimas pasdora dideliu tarapotu, su nūdnasčiu jesmi priversta laukti tos minutes, kadu atsistosi in paskutinia sova skadelia... A smertes da ni vienom nepasisekė papirkt. Su jui nepasisprečinsi ir kyšia nepakiši. Čia yr bene vienintela vieta šitoj žemėj, kur visišky nėra karupcijas. Gery tu buvy biednas ar bagotas – visiem tiek, kiek atmatuota! Ir toškas! Lipi, lipi puse gyvienima ukštyn lyg in laimes žiburį, a paskum leki kaip pasišakinėdama pudbela žemyn ir su didžiausiu trinksmu atsiduri du metry pa žemi... Pabaiga. Maž tiny pasaulis daug gražesnis ir pravilnesnis? Žinama, jegu šitam pasaulyj buvy Žmogumi... Apsisuke gyvienima rotas ir vėl tas pats klausimas: a kas pa tos pabaigos? Ir vėl absaliuti nežinia... Kaip ir pradžių pradžioj...

     Sokama, kad kiekvienas žmogus yra sava laiminga gyvienima kavolis. Ir nors gyvienima bričku keravoji stipri intempus vadelas, ale likima žirgy, kaip kakio biesa pasbaidi, nuneša tavi visišky kitur... Arba išverčia iš gyvienima bričkas. Tigi belieka padėkavot tom visagoliam likimui, kad neišverte tos bričkos kur nors įkalnėj ar pačioj gyvienima viršūnej...

Apmilkos – klaidos
Apsispakajint – apsiraminti
Biesas – velnias
Čėsas – laikas
Dalikotniai – švelniai
Glupstva – menkniekis
Gronga – lazda
Ypata – asmuo
Kavolis – kalvis
Klopatas – vargas
Nebepotravoji –  nebekreipi dėmesio
Nepasisprečinsi – nepasiginčysi
Nepritamnas – kvailas
Nesmarkočint –  neliūdėti
Nešidytų – neerzintų, nesityčiotų
Nūdnastis – neramumas
Pasilkas – poilsis
Patropyti – pataikyti
Pravieryt – patikrinti
Pudbela – sviedinys
Skady – laiptai
Spėkos – jėgos
Susplintavoji – susiraizgę, susipynę
Šiuplėda – spintelė
Tarapotas – didelis nepatogumas, vargas
Zaslaniukas – suoliukas
Zbitkos – išdaigos
Žėdnas – kiekvienas