Kartą man teko pabendrauti su mėlynuoju banginiu. Kiek žinau, jis gyvena vandenyne ar jūroje, bet tąkart jis atplaukė į mano ežerą.
Buvo ruduo. Medžiai, stovintys ant ežero kranto, žaidė kažkokį savo žaidimą. Jie metė pageltusius lapus į vandenį, bet ne visus iškarto. Aš įtariau, kad šį žaidimą laimės tas medis, kurio lapas bus numestas paskutinis. Taigi, aš sėdėjau ant ežero kranto ir stebėjau šį jų žaidimą. Saulė buvo ką tik nusileidusi ir giedrame vakaro danguje pasirodė pirmosios žvaigždės.
Tuomet, visai arti kranto, priplaukė mėlynasis banginis ir gražiu dusliu balsu tarė man „labas!"
„Labas!" , atsakiau jam, nė kiek nenustebęs ar išsigandęs. Tai buvo ne kažkas keisto ar nesuprantamo, o tik visiems gerai žinomas mėlynasis banginis. 
Banginis draugiškai paklausė apie mano sveikatą, aš irgi pasiteiravau apie jo, o po to mes, tarsi seni pažįstami, pradėjome plepėti apie orą ir šį rudenį, kuris tuomet buvo saulėtas, ramus ir šiltas.
Taip bešnekant, staiga banginis paprašė mano pagalbos. Jam labai reikėjo patarimo. Sutikau padėti, jei tik galėsiu. Pasirodo, mėlynasis banginis buvo susirūpinęs savo draugu tarakonu, kuriam paskutiniu metu nedavė ramybės jo paties veidas. Nuo pat gimimo tarakonas nėra jo matęs, o dabar panoro jį išvysti. Be abejo, kaip geras draugas, banginis stengėsi jam padėti. Jis surinko daugybę veidrodžio šukių ir sudėjo visas kartu. Tačiau tarakonas taip ir nepamatė savo veido. Šukių veidrodis kažkodėl iškreipdavo vaizdą ir jame atsispindėdavo ne veidas, o kažkokia blanki dėmė.
Susimąsčiau. Nežinojau, ką ir patarti banginiui. Sunku buvo patikėti, kad toks didelis ir galingas gali draugauti su tarakonu. Tačiau padėti mėlynajam labai norėjau, tik nežinojau kaip. Staiga man į galvą šovė mintis. Ir ji atrodė tikrai gera!
Aš paklausiau banginio, ar pats jis gerai mato. Mėlynasis atsakė, kad jo regėjimas puikus ir juo jis niekada nesiskundė. Ir tuomet aš pasiūliau labai paprastą dalyką: tegu pats banginis nupasakoja savo draugui tarakonui koks tas jo veidas!
Mėlynasis banginis be galo apsidžiaugė, bet beveik iškart vėl nuliūdo. „O jei jis nepatikės manimi?“, paklausė manęs.
„Bet tu gi esi jo geriausias draugas, o draugas niekada nemeluoja! Tarakonas turi tikėti tavimi, paprasčiausiai tikėti!“ — atsakiau aš jam.
Mėlynasis banginis vėl pradžiugo ir suskubo kuo greičiau pasidalinti gera žinia su savo draugu. Jis padėkojo man, atsisveikino ir nuplaukė. O aš dar likau sėdėti ant kranto. Buvo jau gerokai sutemę, ir dangus buvo pilnas žvaigždžių, kurios man atrodė tarsi tos banginio rinktos veidrodžio šukės...