Kai sugrįžau į Paryžių,
užsidariau Sent Žermeno gatvės
vienuolyne ir kol dar gyvas,
iš vienatvės geriu vyną
ir giedu motetus.
Mano iš(si)rinktoji tauta greitai
pamiršo praeities nuopelnus,
ištrynė iš knygų saldžius epitetus
bei kvailas karikatūras,
ir man neliko joje vietos.
Nors kaltės jausmas dar ankstyvas,
nors tyli moralės imperatyvas,
kaip ir visiems mirtingiesiems,
mano gyvenimas pasibaigs.
Todėl apsivyniojau ranką bintu,
užsidėjau ant galvos vainiką,
o ne, ne iš erškėčių,
iš chrizantemų supintą,
ir sėdim su paskutiniuoju pranašu
po šventuoju meilės miesto žibintu
abu laukdami liuminiscensinio nušvitimo.
Ar sulauksime? Nepanašu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vynas
Sukurta: 2015-01-18 18:43:52
Daugiabalsis (vieno žmogaus) giedojimas iš vienatvės - atitinkamai nuteikė, visam eilėraščiui suteikė smagios ironijos. Paskutinė eilutė, mano galva, nebelabai reikalinga.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2015-01-14 12:35:25
... kažkaip pagadino skonį tas „liuminiscensinis nušvitimas“ –
ir skambesiu (cen, sin), ir prasmybėmis („sviestinis sviestas“).
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2015-01-14 10:56:08
Be galo įdomus tekstas, Paryžius visada įkvepiantis...