Palikę pasakas dangaus skliautais drugeliai irias,
Beribiuos soduos — aš, bet jie šalnoj pražus.
Plazdės sparnais gležni it mano širdies burės,
Išgelbėt mels dangaus malda, kol kalsis žiemkenčiai.
Iš žemės tylinčios pro skaidrų stiklą daigai pilas,
Į širdį smelkiasi išnykdami jausmai.
Pablyškęs veidas greit pavirs į tirštą miglą,
Kur rauda sielvartas, pripildęs taurę sklidinai.