Mums neduota žemėj viens kitam kuždėti
vakaro ir ryto, ir dienų, naktų,
kaip žiedelis skleidžia savo trapų skėtį,
kaip šešėlį meta jo slaptis spalvų.

Mes neturim nieko, kas dar sugrąžintų
mūsų žodžių aidą ir būtas viltis,
lėkė paukščių pulkas, gal net visas šimtas
ten, kur saulė leidžias, pateka naktis.

Mūsų ten nebuvo, kai dainom nulijo,
mūsų ten nėra — vasara skaitys
pievų margą laišką, ilgesį lelijų,
mūsų ten nebus, kai ruduo atklys.

Mes nebuvom žemėj, mes žvaigždes tik raškėm,
mėnesį ir saulę kvietėm į sapnus,
sirpo laimė švelniai raudonskruostėm braškėm,
rodos, kažkas buvo, ko daugiau nebus.