Sapnų preliudija kaip šlapdriba
Uždengs neatsimerkiančias akis
Ateik į sąmonę nevarstydamas vartų.
Kažką svarbaus norėjau pasakyt...
Bet užmiršau. Tai reiškia — nebeverta.
Ateik
Be pėdsako šviežiam nakties sniege,
Paženklink bučiniu kvailysčių pilną kaktą,
Tik lyg delčia beauštant neužgesk —
Nebus kam šlapdribą man nuo akių nukrapšto...
Sugėriau, sušniaukščiau,
Glamonėmis dangsčiaus,
Tirpau ir lydžiausi, kol išnykau be garso,
Nes būti nesant gal net paprasčiau.
Tu ateini, o vartų nieks nevarsto.
Ko aš karščiuoju lieka paslaptis,
Tylom šypsausi vardo neištarus.
Jaučiu kliedėdama, jog tu mane lieti
Ir tirpsta sniegas, ir migloja garas.
Many pavasaris.
Atplūsta vandenai,
Tuoj pat po gruodžio vėtros tarsi aistros.
Lai nesibaigia dyvini sapnai —
Aš jų ilgėdamos basa per gruodą vaikštau.