pakilkim vėtroj virš lemties — lai šliaužioti netenka!
varsom ledokšniai sužibės, kai susikibsim rankom
gal širdies stygą vėl palies įkaitęs laiko mirksnis
ir žvaigždei kelrodei nublankus, skaudžiai pajusim: švinta!

prie minčių slenksčio susibėgs klampotos dviejų pėdos.
( iš sapno jos atklys, lyg rytmečio diena).
palaikėj kalnų šėtroj, kur toks ledinis vėjas,
bohemiškoje aplinkoj dvi širdys kaip viena...

viršukalnėj, ant debesies parimę žemės aistros
jos spengiančiai skaudžia tyla dangaus skliautą dabins...
pajutę jausmo jėgą, pražys veidai sukaitę
ir nėrinį įstabų rankų vainikas pins...